B.al Assadas istorijos puslapiuose išliks kaip žmogus, kuris 2011 m. Sirijoje žiauriai nuslopino taikius protestus prieš savo režimą, dėl ko kilo pilietinis karas. Statistika liūdna: žuvo šimtai tūkstančių sirų, o dar šeši milijonai tapo pabėgėliais.
Tąkart režimo išlikimą užtikrino Rusijos ir Irano pagalba. Maskva pasitelkė didžiules savo karines oro pajėgas, Iranas pasiuntė į Siriją karinius patarėjus, o jo remiama „Hezbollah“ grupuotė dislokavo gerai apmokytus kovotojus. Šį kartą tai neįvyko.
Nuverstojo Sirijos prezidento sąjungininkai šiuo metu buvo per daug užsiėmė savais rūpesčiais: Rusija sutelkė visą dėmesį į kovas Ukrainoje ir pastangas atkovoti Kursko sritį, o Iraną ir jo remiamas grupuotes susilpnino daugiau nei prieš metus Izraelio paskelbtas karas prieš „Hamas“ kovotojus Gazos Ruože ir „Hezbollah“ Libane bei nuolatinė Teherano įtampa su Tel Avivu.
Panašu, kad be jų pagalbos B.al Assado kariai nesugebėjo, o kai kur galbūt ir nenorėjo sustabdyti sukilėlių, kuriems vadovauja islamistų kovotojų grupuotės „Hayat Tahrir al-Sham“ (HTS) lyderis Abu Mohammedas al Jolani.
Penkis dešimtmečius trukusio Assadų šeimos valdymo pabaiga neišvengiamai pakeis jėgų pusiausvyrą regione ir perbraižys geopolitinį žemėlapį. Šių įvykių fone pagrindiniams Sirijos pilietinio karo veikėjams – Rusijai, Iranui, Turkijai ir Jungtinėms Valstijoms – teks prisiimti kitus vaidmenis.
