Išskirtiniame interviu BNS naujienų agentūrai atsargos generolas sakė, kad Maskva gali mėginti suskaldyti NATO provokacijomis Baltijos šalyse ar Rumunijoje. Jo įsitikinimu, Lietuva dabar yra daug geriau pasirengusi apsiginti nei prieš kelerius metus.
„Niekas, kada nors susipažinęs su Lietuvos kariais, nė akimirkai negalėtų patikėti, kad Rusija galėtų užimti Lietuvą per vieną ar dvi dienas“, – BNS sakė B.Hodgesas.
Karininko teigimu, artimiausius penkerius metus didžiausią riziką Lietuvai gali kelti Baltijos šalių energetikos priklausomybė nuo Maskvos ir kibernetinės atakos.
Anot B.Hodgeso, incidentas Kerčės sąsiauryje rodo Rusijos siekį visiškai įsitvirtinti Azovo ir Juodojoje jūroje, o tai sužlugdys svarbius ukrainiečių jūrų uostus.
– Ar lietuviai gali pasitikėti, kad prezidentas Trumpas gintų Baltijos šalis Rusijos agresijos atveju?
– Be abejo. Žinau, kad prezidentas suglumino žmones, pavyzdžiui, kalbėdamas apie Juodkalniją. Tačiau nė kiek neabejoju, kad Jungtinės Valstijos įgyvendins savo Aljanso narės įsipareigojimus. Be to, Jungtinių Valstijų ir Lietuvos ryšiai dvišaliu pagrindu yra tokie tvirti, kad man nekyla jokių abejonių, jog būsime čia.
– Prezidentas Trumpas taip pat sako, kad Amerika atsisako „pasaulio policininko“ vaidmens. Kaip tai interpretuotumėt – ar JAV juda izoliacionizmo link, ar turėtume nurašyti tai retorikai?
– Per visą mūsų istoriją yra buvę laikotarpių, kai susitelkdavome į vidaus reikalus. Šiuo metu grįžtama prie tam tikro izoliacionizmo. Galiu suprasti, kodėl kai kurie žmonės tai daro, bet manau, jog tai klaidinga. Mums naudinga būti įsitraukusiems, užtikrinti lyderystę, remti svarbias daugiašales organizacijas, aišku, visų pirma – mūsų didįjį aljansą.
Kai kurios šalys tampa nepaprastai turtingos [...], nes jos neinvestuoja pinigų į gynybą, kadangi ją užtikrina Jungtinės Valstijos.
Galiu suprasti, kodėl žmonėms yra jau įgrisę, jog kariai dislokuojami daugybėje vietų, nors suvokiama, kad kai kurios šalys tampa nepaprastai turtingos, jų ekonomikoms labai gerai sekasi, užtikrinami labai geri pragyvenimo standartai, nes jos neinvestuoja pinigų į gynybą, kadangi ją užtikrina Jungtinės Valstijos. Tai yra šios įtampos Jungtinėse Valstijose priežastis.
– Kiek šis izoliacionizmas gali pažengti vadovaujant prezidentui Trumpui?
– Na, Kongreso vaidmuo taip pat yra reikšmingas. Administracija paprastai vadovauja užsienio politikos klausimams, bet tai nėra visiška laisvė veikti. Vadovaujant šiai administracijai matysime, kad toliau bus laikomasi jo principo „Pirmiausiai – Amerika“, jo prekybos politikos. Prezidentas pasakė, kad šalys turi arba susimokėti už savo gynybą, arba atverti savo rinkas ir būti sąžiningesnės ekonominiuose santykiuose, arba pirkti daugiau amerikietiškų produktų. Aš už tai nepasisakau, bet stengiuosi paaiškinti, kokia yra mąstysena.
Esu įsitikinęs, kad esame kelyje į konfliktą su Kinija. Prieš kelis mėnesius maniau, kad jis bus po 15 metų, bet dabar galvoju, kad jis daug arčiau – galbūt arčiau nei 10 metų ar panašiai. Tiksliai nežinau, kaip atrodys šis konfliktas, bet kalbu apie karo laivus, lėktuvus, raketas, kibernetines priemones. Esame kelyje į šį konfliktą, nors jis ir nėra neišvengiamas. Manau, administracija tvarko denį – kaip senais laikais laive būdavo sutvarkomas denis ruošiantis kovai. Ši administracija valo denį, stiprina ryšius su sąjungininkais Ramiajame vandenyne, daro vis daugiau tiekimo grandims apsaugoti, pasirūpinti ekonominiais dalykais. Ir būtent dėl to itin pabrėžiama, kad reikia stiprinti Aljanso ramstį Europoje. Šiuo metu JAV neturi pajėgumų vienu metu kovoti Ramiajame vandenyne, toliau atgrasyti Rusiją ir daryti visus kitus dalykus, kuriuos turime daryti. Taigi, Europos ramstis turi būti pakankamai stiprus, kad toliau atgrasytume Rusiją.
– Ar turite omenyje, kad Rusija gali mėginti išnaudoti šį konfliktą, kad surengtų provokacijų savo pašonėje?
– Taip. Toks būtų mano susirūpinimas. Manau, kad tai, ką JAV dabar yra atsiuntusios, bus toliau čia laikoma, nes Ramiajame vandenyne bus reikalingesni tokie pajėgumai kaip laivyno pajėgos, taip pat priešraketinės gynybos, žvalgybos ir panašūs dalykai. Taigi, čia, įskaitant Lietuvą, laikomos antžeminės pajėgos toliau liktų, kaip ir dabar, bet manau, kad sąjungininkai Europoje turėtų (daryti daugiau).
– Jums vadovaujant, po Krymo aneksijos, JAV pasiuntė po karių kuopą į kiekvieną iš Baltijos šalių ir Lenkiją. Vėliau jos išvyko. Kodėl – ir kas priėmė šį sprendimą?
– Priežastis, kodėl nebetęsėme kuopų rotacijos, yra sustiprintų priešakinių pajėgų (EFP) kovinių grupių dislokavimas. Galvojau, kad svarbiausias dalykas Europos saugumui ir veiksmingam atgrasymui yra Aljanso sėkmė. EFP kovinių grupių dislokavimas buvo toks svarbus ir stiprus politinis sprendimas – ir jis buvo taip sparčiai įgyvendintas – kad galvojau, jog laikyti čia kuopas nebūtina. Tai sumenkintų NATO dalinių dislokavimo reikšmingumą. Pratybose pirmenybė turi būti teikiama EFP kovinei grupei. Vokietija ir Lietuva buvo idealus pavyzdys: Vokietija žengė į priekį, prisiėmė didesnę atsakomybę, o Lietuva kaip priimanti šalis, užtikrino, jog viskas taip gerai veiktų, kad padėtis buvo ideali. Taigi, šios amerikiečių kuopos poreikio nebebuvo – nebereikėjo laikyti vien pėstininkų kuopos, tarsi jie būtų EFP kovinės grupės instruktoriai. Vokiečių kovinė grupė yra labai veiksminga, labai gerai apmokyta, visiškai pasiruošusi.
– Kritikai gali sakyti, kad amerikiečių karių atgrasomasis poveikis yra didesnis negu vokiečių, be kita ko, dėl skirtingų kovos veiksmų taisyklių.
– Na, čia visada buvo Amerikos karių. Ar tai būtų logistikos, karo policijos, oro erdvės gynybos, pėstininkų ar bet koks kitoks dalinys – čia vis tiek yra Amerikos karių. Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje Jungtinėms Valstijoms tinkamiausia atlikti logistikos vaidmenį, padedantį užtikrinti spartų pastiprinimą. CEPA ataskaitoje apie Suvalkų koridorių pasisakėme už logistikos padalinių skaičiaus padidinimą kiekvienoje iš trijų Baltijos šalių, taip pat už mažo nuotolio oro erdvės gynybos sustiprinimą – tai būtų mobilusis saugiklis, nuolat judantis, kad, tarkime, rusams nebūtų įmanoma sąmoningai vengti kontakto su amerikiečiais. Manau, karo policija yra kiti pajėgumai, naudingi judėjimui palengvinti. Ir, be abejo, čia visuomet būna Amerikos specialiosios pajėgos. Taigi, amerikiečių karių vis tiek turite, bet tikrasis atgrasymas kyla iš stipraus, darnaus aljanso.
Tikrasis atgrasymas kyla iš stipraus, darnaus aljanso.
– Laikas nuo laiko lietuviai išgirsta studijų, teigiančių, kad Rusija galėtų užimti Baltijos valstybes per kelias dienas, prieš atvykstant NATO pastiprinimams. Kaip patartumėt į tai reaguoti?
– Niekas, kada nors susipažinęs su Lietuvos kariais, nė akimirkai negalėtų patikėti, kad Rusija galėtų užimti Lietuvą per vieną ar dvi dienas.
Maždaug prieš ketverius buvo atlikta RAND studija – dar prieš (dislokuojant) EFP kovines grupes, prieš Aljansui nuveikiant daugelį dalykų, kad pagerintų savo darbą šioje srityje, ir, svarbiausia, dar prieš mūsų Aljanso trims narėms tiek daug nuveikiant savo savigynos pajėgomams pagerinti.
Aišku, pažeidžiamų vietų arba grėsmių esama. Esama dalykų, kuriuos Aljansas dar turi atlikti – pavyzdžiui, pagerinti priešraketinę gynybą, oro ir jūrų uostų bei elektros tinklų kibernetinę apsaugą. Turime toliau dirbti, kad užtikrintume (pajėgų) judėjimo spartą ir laisvę – „karinį Šengeną“, kuris leistų NATO pajėgoms greitai judėti per Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Estiją arba iki pat Rumunijos. Mums reikalingas stipresnis ir nuoseklesnis buvimas Baltijos jūroje. Tačiau tvirtai pasitikiu Aljansu ir šiomis šalimis. Rusijos Federacija žino, kad jas užpuolusi patirtų nesėkmę.
- Kalbant apie grėsmes, kokie yra labiausiai tikėtini Rusijos veiksmų scenarijai?
– Galite būti tikri, kad Rusija supranta, jog jai būtų neparanku įsitraukti į tiesioginį konfliktą su NATO. Taigi, jie darys viską, ką gali, kad to išvengtų. Kariniu ir ekonomikos požiūriu vertinant 29 NATO šalių bendrus pajėgumus ir gyventojų skaičių, Rusijos Federacija joms nė iš tolo neprilygsta. Rusai matė Aljanso ir Jungtinių Valstijų pajėgumus Irake; jie matė Afganistane ir kitur turimus mūsų pajėgumus. Taigi, jie to nenori.
Jie visą laiką kalba apie branduolinius ginklus ir nuolat rengia pratybas. Taip elgiamasi sąmoningai, kad politiniai lyderiai tikėtų, jog yra galimybė, kad Rusija iš tikrųjų panaudotų branduolinius ginklus lokaliame konflikte – ir kad tai darytų poveikį.
Įsivaizduoju, kad gali būti sutrikdytas energijos tiekimas Lietuvai, Latvijai ir Estijai.
Galite neabejoti, kad kibernetinės priemonės būtų bet kokių pastangų reikšminga dalis. Tai vyksta ir šiuo metu – jie deda pastangas trikdyti laivybą, oro eismą, elektros tinklus. Visa tai būtų (potencialios agresijos) dalis. Pavyzdžiui, įsivaizduoju, kad gali būti sutrikdytas energijos tiekimas Lietuvai, Latvijai ir Estijai, kol Baltijos šalys nėra visiškai apsirūpinančios arba bent jau nėra atsijungusios nuo Rusijos tinklų. Manau, turės praeiti dar mažiausiai penkeri metai, kol tai patikimai išspręsime.
Neatmesčiau raketų smūgio. Rusai žino, kad Aljansas yra priklausomas nuo spartaus pajėgų pastiprino, todėl jūriniai uostai Vokietijoje, Lenkijoje ir, aišku, visoje Baltijos jūroje, kaip ir didieji oro uostai Vokietijoje, Lenkijoje ir Baltijos šalyse, būtų pažeidžiami raketų smūgių. Tai galima vertinti kaip dalį scenarijaus.
Nemanau, kad jie trokšta užimti Europą. Jie neturi galimybių tai padaryti. Tačiau jie tikrai nori pakenkti Aljansui, ir jų būdas kenkti Aljansui yra pastangos toliau išnaudoti nesutarimus, atimti iš žmonių pasitikėjimą Jungtinėmis Valstijomis ar netgi Vokietija ir kitomis šalimis bei demonstruoti, kad Aljansas negali apginti kurios nors iš savo narių. Jeigu negalėsime pakankamai sparčiai veikti, jie gali tai pasiekti lokaliu mastu, kurioje nors Baltijos šalyje arba netgi Rumunijoje. Taigi, į šiuos dalykus turime atkreipti dėmesį.
– Rusija atidarė Kaliningrade suskystintų dujų terminalą ir paskelbė, kad jie yra pasiruošę nutraukti dujų tranzitą per Baltarusiją ir Lietuvą. Kokią žinią siunčia rusai?
– Tai geras priminimas, kad energetika yra įrankis, kurį Rusija gali naudoti kaip svertą. Kai Kaliningradas taps nepriklausomas ir nebeprivalės gauti dujų tranzitu per Lietuvą, kad galėtų gamintis elektros energiją Kaliningrado sričiai, tuomet jie turės galimybę manipuliuoti energetikos išteklių tiekimu šioms trims NATO šalims ir nesukti galvų dėl Kaliningrado. Tai yra pažeidžiama vieta. Ko gera, Kaliningradas galės savarankiškai apsirūpinti (energija) iki 2020 metų. Tačiau turės praeiti keli metai, kol Baltijos šalys galės paskelbti nepriklausomybę nuo Rusijos (elektros) tinklų, todėl apie penkerius metus šis pažeidžiamumas išliks.
– Ką tai reiškia Baltarusijai?
– Baltarusijoje pirmąkart apsilankiau lapkritį. Aišku, jų strateginė padėtis sudėtinga – jie nori būti savarankiški, suverenūs, bet jų ekonomika pririšta prie energijos iš Rusijos, ir ne vien energijos. Vis dėlto jie įsivedė bevizį režimą – netgi aš galėjau ten apsilankyti be vizos. Prezidentas Lukašenka kai lankiausi ten lapkritį, Rusijai sakė: mums nereikia Rusijos karių, patys galime apsiginti. Manau, jis kalbėjo protingai. Užtikrinti, kad Rusijos karių ir karinių pajėgumų Baltarusijoje nebūtų, yra gerai mums visiems. Baltarusija – labai didelė šalis, įsiterpianti tarp dalies Ukrainos, Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Rusijoje. Mes visi suinteresuoti, kad Baltarusija galėtų išlaikyti tam tikro laipsnio suverenumą ir savarankiškumą. Manau, Vakarai galėtų ten imtis ekonominių investicijų, padėti jų pastangoms tapti savarankiškesniems. Kinai irgi ten veikia. Jeigu nuvyktumėte į Minsko oro uostą – ten yra iškabų rusų, anglų ir kinų kalbomis.
– Ar kariniu požiūriu laikote Baltarusiją nepriklausoma veikėja, ar veikiau Rusijos dalimi?
– Sakyčiau, labiau nepriklausoma – ji nėra Rusijos sritis. Tačiau, be abejo, jie palaiko labai glaudžius ryšius daugelyje sričių – turiu omenyje „sąjunginės valstybės“ teisinius niuansus. Ir manau, kad Rusija siekia tai sustiprinti arba sugriežtinti, o prezidentas Lukašenka atrodo mėginantis tam priešintis. Tikiuosi, jam tai seksis.
– Neseniai matėme, kaip didėja įtampa Azovo ir Juodojoje jūrose. Kaip manot, kokie yra ten Rusijos galutiniai tikslai?
– Rusijos galutinis tikslas – visiškai praryti Azovo jūrą ir dominuoti visoje Juodojoje jūroje. Manau, itin akivaizdu, kad jie visiškai neketina vykdyti Minsko susitarimų. Tilto per Kerčės sąsiaurį statyba buvo garsus ir aiškus signalas kiekvienam, kad jie niekada negrąžins Krymo, neg jeigu ES sankcijos lieka galioti, net jeigu visi Vakaruose sako, kad tai neteisėta.
Tilto per Kerčės sąsiaurį statyba buvo garsus ir aiškus signalas kiekvienam, kad jie niekada negrąžins Krymo.
Jie išleido daug pinigų šiam tiltui pastatyti ir, žinoma, ne atsitiktinumas, kad tilto aukštis reikšmingai riboja, kokio tipo laivai dabar gali įplaukti į Azovo jūrą ir iš jos išplaukti. Taigi, ataka prieš tuos tris ukrainiečių laivus ir 24 jūreivius, kurie tebelaikomi suimti, yra aiški demonstracija, kad jie nori smaugti Mariupolį ir Berdianską. Taigi, ši Ukrainos ekonomikos dalis užges – nebent Ukraina sugebės išvystyti realius pajėgumus gabenti plieną ir anglis bei kitas žaliavas geležinkeliu per visą šalį, pavyzdžiui, į Odesą arba kitas rinkas.
– Ar įžvelgiate kokių nors galimybių ukrainiečiams išsaugoti Mariupolį kaip svarbų jūrų uostą?
– Tik tuomet, jeigu Vakarai ir Ukraina dirbs kartu, kad priverstų Rusiją laikytis tarptautinės teisės, gerbti susitarimus ir leisti Ukrainos tranzitą Kerčės sąsiauriu. Vakarai turi toliau spausti Rusijos Federaciją. Ukrainai reikia jūrinės strategijos, taip pat pajėgumų šią jūrinę strategiją įgyvendinti. Taigi, manau, kad Ukraina turi daug nuveikti savo padėčiai pagerinti, bet Vakarai neabejotinai galėtų daryti daug daugiau.
Priešingu atveju Rusija tiesiog plės savo kontrolę didelėje Juodosios jūros dalyje, jeigu tam nepasipriešins tarptautinė bendruomenė. Jeigu tarptautinė bendruomenė leidžia Rusijai kalbėti, kad ji atakavo šiuos ukrainiečių laivus, nes jie įplaukė į Rusijos vandenis, tuomet Vakarai yra pripažinę jų neteisėtą aneksiją. Štai kodėl visa tai yra labai svarbu.
Turkija, mūsų puiki sąjungininkė, yra labai susitelkusi į savo veiksmus prieš tris teroristines organizacijas, o dauguma jų jūrinių pajėgumų yra Egėjo ir Viduržemio jūrose, ne Juodojoje jūroje. Manau, Rumunija turėtų perimti vadovavimą ir tapti priešinimosi Rusijos agresijai Juodojoje jūroje ašimi. Aišku, turime veikti laikydamiesi Montrė konvencijos parametrų. Be to, Vakarai – konkrečiai JAV ir apskritai NATO – padidino į Juodąją jūrą įplaukiančių laivų skaičių, kiek tai leidžia Montrė konvencija. Manau, kai kurios Rumunijoje sausumoje dislokuotos sistemos galėtų padėti atremti Rusijos jūrų ir oro pajėgumus. Manau, Juodosios jūros – ir, beje, Baltijos šalių – oro policija turėtų būti paversta oro erdvės gynybos misija. Padidinti pajėgumai, kitokios kovos veiksmų taisyklės – tokius dalykus reikia atlikti. Priešingu atveju Gruzija, Ukraina, Rumunija, Bulgarija patirs didžiulį Rusijos spaudimą.
– JAV apkaltino Rusiją pažeidus Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų (INF) sutartį ir pagrasino iš jos pasitraukti. Ar mūsų laukia naujos ginklavimosi varžybos?
– Kaip yra pasakęs Bismarckas, „joks susitarimas su Rusija nėra vertas popieriaus, ant kurio jis surašytas“. Mano prezidentas Reaganas sakydavo „pasitikėk, bet tikrink“. Nesant tvirtų atitikties protokolų niekam nereikėtų stebėtis, kad Rusija nuolat pažeidinėja kiekvieną susitarimą ir tarptautinį įstatymą. Kiekviena Aljanso šalis pripažįsta, kad Rusija jau ne vienerius metus pažeidinėja INF sutartį. Kai yra sutartis, ją reikia vykdyti, panaikinti arba ieškoti kažko kita. Turime tvarkytis su Kinija. Kinija nėra INF sutarties šalis, tad jie vysto visokiausias ginkluotės sistemas, kurių dauguma neatitiktų INF susitarimo. Būtų idealu pakeisti atitikties protokolą ir spausti Rusiją laikytis savo žodžio, taip pat dėti pastangas, kad Kinija irgi taptų to dalimi. Ko gera, tai nepasiekiama, bet toks atvejis būtų idealus.
Kiekviena Aljanso šalis pripažįsta, kad Rusija jau ne vienerius metus pažeidinėja INF sutartį.
– JAV teismai nagrinėja prezidento Donaldo Trumpo draudimą translyčiams asmenims tarnauti ginkluotosiose pajėgose. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
– Kaip atsargos generolas sakyčiau, jog jeigu yra tokie įstatymai, tokia politika, tuomet Gynybos departamento pareiga pasirūpinti, kad tai veiktų. Jeigu įstatymai ir politika pakeičiami, tuomet kita kalba. Aš nesistengiu išvengti tiesaus atsakymo, bet jeigu yra toks įstatymas, man nekyla rūpesčių, kad kas nors ateina į kariuomenę, jeigu atitinka visus standartus. Tačiau esu nusistatęs prieš tai, kad kam nors įstojus į kariuomenę vyriausybė turi apmokėti visą jiems reikalingą gydymą, o šie žmonės ne visą savo tarnybos laiką yra pajėgūs eiti pareigas.
– Ačiū už interviu.
B.Hodgesas JAV kariuomenei Europoje vadovavo 2014–2017 metais. Šiuo metu jis dirba Vašingtone įsikūrusiame Europos politikos analizės centre (CEPA).
