Kaip pranešė naujienų agentūra AFP, remdamasi Pietų Korėjos žiniasklaida, tarp valstybių, į kurias kreipėsi Pchenjano valdžia, yra ir Zimbabvė. Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, 2010 metais Zimbabvės bendrojo vidaus produkto dalis, tenkanti vienam žmogui, siekė 475 JAV dolerius. Tuo tarpu Šiaurės Korėjoje, Centrinės žvalgybos valdybos duomenimis, šis rodiklis viršijo 1 200 JAV dolerių.
Pietų Korėjos diplomatiniai šaltiniai tvirtina, kad Šiaurės Korėja maisto paprašė ir iš kelių kitų Afrikos valstybių, kurios pačios susiduria su gyventojų aprūpinimo maistu problemomis.
Anksčiau Pietų Korėja kasmet į Šiaurės Korėją išsiųsdavo 400 tūkst. tonų ryžių, tačiau 2008 metais ši pagalba buvo nutraukta, kai abiejų Korėjos pusiasalio valstybių santykiai smarkiai pašlijo. 2010 metais Seulas pasiūlė Pchenjanui atnaujinti pagalbą maistu mainais už tai, kad Šiaurės Korėja pripažintų nuskandinusi Pietų Korėjos karo laivą. Šiaurės Korėja, kuri nuo pat incidento pradžios neigė torpedavusi korvetę, šį pasiūlymą atmetė.
Tuo tarpu kai kurie Pietų Korėjos aktyvistai ir toliau teikia neoficialią pagalbą šiaurinei kaimynei, persiųsdami ją per sieną oro balionais.
AFP duomenimis, kai kurios Vakarų valstybės, komentuodamos nesibaigiančius Šiaurės Korėjos pagalbos prašymus, išreiškė abejones, ar tokia pagalba būtina. Jų nuomone, reikalavimai pamaitinti Šiaurės Korėjos piliečius paremti politiniais motyvais, nes tikro bado šalyje nėra.
Pietų Korėjoje manoma, kad šiauriečiams išties gali trūkti maisto, tačiau to priežastimi laikomas ne prastas ryžių ir kitų žemės ūkio kultūrų derlius, o visiškai neefektyvi maisto produktų skirstymo sistema.