Jis ir du kiti opozicijos lyderiai, Mikola Statkevičius bei Pavelas Sieviariniecas, protestų metu buvo sulaikyti ir žiauriai sumušti. Opozicijos lyderius žvėriškai trypė A.Lukašenkos pasiųsti riaušių malšinimo pareigūnai. Į ligoninę po susidorojimo nuvežtam A.Liabedzkai buvo nustatytas kaukolės lūžis, sulaužyti šonkauliai, visas kūnas nusėtas mėlynėmis.
Pats 55-erių metų opozicijos lyderis, Jungtinės piliečių partijos vadovas juokauja, kad jau pametė skaičių, kiek kartų A.Lukašenka jį buvo įmetęs į kalėjimo kamerą, kiek kartų grasinta jį užmušti ar kiek baudų jis privalėjo sumokėti.
Bet A.Liabedzka nesustojo ir toliau žada kovoti už demokratišką Baltarusiją, teigdamas, kad A.Lukašenkos režimui artėja neišvengiamas galas.
Lankydamasis Vilniuje jis sutiko duoti išskirtinį interviu 15min žurnalistams.
– Kaip suprantu, į politiką jūs žengėte dešimtojo dešimtmečio pradžioje, Baltarusijai sukūrus nepriklausomą valstybę. Kokios aplinkybės lėmė, kad nusprendėte kandidatuoti būtent tada?
– Tai nutinka tik kartą per šimtmetį. Būna tokių žmonių, kuriems pasiseka, o būna, kam ir netenka to patirti. Tuo metu griuvo sovietinė imperija ir aišku, kad tai negalėjo neatsispindėti žmonių nuotaikoje. Tai buvo banga, kuri įtraukė šimtus tūkstančių žmonių ir Lietuvoje, ir Baltarusijoje. Žmonės negalėjo nereaguoti. Tai buvo laikai, kai šimtai tūkstančių žmonių domėjosi politika, norėjo ja užsiimti.
Mane ši banga taip pat pasigavo. Tuo metu gyvenau Ašmenoje, ten buvo mano rinkimų apygarda. Dirbau mokyklos direktoriaus pavaduotoju ir pas mane atėjo jauni žmonės, siūlydami mesti iššūkį tai sistemai. Na ir mečiau, mečiau sėkmingai. Sulaukiau 74 proc. rinkėjų palaikymo. Mano oponentas buvo to regiono komunistų partijos lyderis, kuris turėjo visus administracinius išteklius. Mano biudžetas buvo beveik nulinis, bet turėjau apie šimtą savanorių.
Dabar laikai pasikeitė, bet aš prisimenu tas dienas labai teigiamai. Man tai buvo tikra likimo dovana. Patekau į Baltarusijos parlamentą, kuris turėjo būti renkamas nuo nulio, bet kuriame didžiąją daugumą sudarė komunistai. Demokratų buvo nedaug ir, aišku, kad patekau į opoziciją. Bet tuo metu buvo tikėjimas savimi ir tuo, ką tu darai. Po penkerių metų aš jau tapau dviejų susijungusių partijų nariu: viena jų buvo liberalesnė, kita konservatyvesnė. Tada jau prasidėjo mano partinis gyvenimas.
– Neišvengiamai privalau paklausti Baltarusijos opoziciją persekiojančio filosofinio klausimo. Kas nutiko, kad į valdžią 1994 metais įsiveržė ir iki šiol joje sėdi Aliaksandras Lukašenka?
– Tokie dalykai nutinka tik tada, kai sėkmingai susidėlioja aplinkybės. Ir jam padėjo būtent tokia sėkminga, unikali aplinkybių grandinė. Šiandien Lukašenka niekaip nebepatektų į valdžią Baltarusijoje. O dešimtojo dešimtmečio pradžioje viskas buvo kitaip: viena sistema tik kūrėsi, o kita dar buvo nesugriauta. Nebuvo jokių galimybių sulaikyti, sukurti politinių instrumentų, nebuvo nepriklausomos spaudos. Žodžiu, unikali situacija.
Pirmajame parlamente aš sėdėjau per dvi kėdes nuo Lukašenkos ir niekas jo nežinojo. Tik kai šis žmogus tapo šalies lyderiu, žmonės atsitokėjo ir ėmė klausti: palaukit, o koks jis žmogus? Ar jis turi šeimą? O jis buvo toks autoritariškas žmogus dar tada, kai dirbo regione, vadovavo savo kolūkiui. Vietiniai žmonės žinojo, kad jis mušdavo pavaldinius, netgi buvo iškelta byla dėl smurtavimo. Bet kai prasidėjo rinkimų kampanija, niekas į tai dėmesio neatkreipė. Tada buvo paprastas skirstymas: ar tu už seną sistemą, tai yra komunistus, ar už naują?
Lukašenka nebuvo demokratas, bet jis buvo laikomas naujosios sistemos šalininku.
Lukašenka nebuvo demokratas, bet jis buvo laikomas naujosios sistemos šalininku. Jis atvirai kalbėjo, kad sistemą reikia keisti ir tai daryti skubiai. Bet žmogaus ar vadovo Lukašenkos niekas nežinojo. Žinojo tik politiką Lukašenką, kuris per parlamento posėdžių transliacijas aktyviai reikšdavosi prie mikrofono. Žmonės matė, kad jis populistas, bet visi manė, kad populizmas yra neatsiejama politikos dalis. Matė, kad jis neturi tvirtų pažiūrų. Kaip juokavo mano kolega: Lukašenka ryte gali balsuoti su komunistais, o jau vakare su demokratais.
Bet kai atėjo rinkimų laikas demokratai padarė esminę klaidą: į rinkimus jie ėjo trimis kolonomis, kelti trys kandidatai – Stanislavas Šuškevičius, Zenonas Pozniakas ir Genadijus Karpenka. Tada tapo aišku, kad jie vienas iš kito atima balsus ir laimėti prieš komunistų kandidatą jiems nepavyks. O Lukašenkai pasisekė ir dar kartą. Jis gavo galimybę vadovauti kovos su korupcija komisijai. Jis, būdamas geras populistas, tuo maksimaliai pasinaudojo, kurdamas įvaizdį, kad kaunasi su nusikaltėliais ir senosios sistemos vadovais. Toks tikras baltarusiškas Robinas Hudas, kuris nieko nebijo.
Jo reitingas kilo tokiu greičiu, kad politikos analitikai nespėjo susigaudyti. Ne dešimtosiomis dalimis, o keliais procentais per dieną. Mes jį išrinkome ir tada pradėjome klausti: kas yra šitas Lukašenka? Kokios jo žmogiškosios savybės? Kaip tos savybės atsiskleis ne parlamente, kur jis tik vienas iš kelių šimtų, o aukščiausiame šalies poste, kur jis sėdės tik vienas? Nors Baltarusija tuo metu buvo parlamentinė prezidentinė respublika, bet šalies vadovo galios jau tada buvo didelės. Dar kartą pakartosiu, dabar jis niekaip nepatektų į valdžią.
– Kada opozicija suprato, kad reikalai darosi blogi? Kada prasidėjo pirmosios represijos prieš konkrečius asmenis?
– Opozicija, ir aš taip pat, susivokė 1994-ųjų gruodžio mėnesį. Vasarą Lukašenka buvo išrinktas ir aš dar tuo metu pagelbėjau jam kaip kandidatui, kuris ateityje gali tapti demokratu. Jis buvo tas žmogus, kuris galėjo nugalėti komunistų kandidatą. Tuo metu didesnė problema atrodė ne Lukašenka, o komunistai ir senoji sistema. Grėsmė pradėta suprasti gruodžio mėnesį, kai vienas laikraštis norėjo išplatinti ataskaitą, kurioje jau buvo rašoma apie Lukašenkai artimų asmenų korupciją. Lukašenka uždraudė tai daryti.
Galutinis supratimas atėjo tada, kai buvo paleistas parlamentas ir Konstitucinis teismas. Tada Lukašenka jau peržengė tą ribą, kai kaunamasi su oponentais ir pereinama į kovą su tarptautine teise ir bendruomene. Dar 1994-ųjų gruodį jis dalyvavo tarptautiniame susitikime Budapešte, Vengrijoje, kur susitiko su Billu Clintonu. Lechu Walęsa, Vaclavu Havelu… Jis turėjo galimybę pasinaudoti šiais susitikimais, užmegzti ryšius su Vakarais ir Baltarusijos ateitis, jos kredito istorija, paties Lukašenkos likimas galėjo būti kitoks.
– O kada režimas pradėjo grasinti jums asmeniškai? Žinau, kad ne kartą per tuos du dešimtmečius esate sumuštas Lukašenkos siųstų smogikų, nuolat grasinama fiziniu susidorojimu.
– Mano politinė karjera taip susiklostė, kad aš visada buvau opozicijoje – nuo pat dešimtojo dešimtmečio pradžios, kai patekau į parlamentą, iki dabar. Už kelias publikacijas spaudoje buvau sumuštas dar iki Lukašenkos atėjimo į valdžią. O prie Lukašenkos tokie incidentai ir išpuoliai prieš oponuojančius politikus tapo sistemiški. Aš jau pamečiau skaičių, kiek kartų sėdėjau kalėjime. Ilgiausiai tai truko po prezidento rinkimų kampanijos, kai keturis mėnesius teko praleisti KGB kalėjime, kur parašiau knygą.
Aš jau pamečiau skaičių, kiek kartų sėdėjau kalėjime.
Tai nutiko po 2010-ųjų rinkimų, kai šimtai protestuojančių baltarusių buvo sumušti ir pateko į areštines. Iki tol buvau kokius penkis ar šešis kartus sumuštas. Baltarusijoje tai visiškai normali situacija – sumuši ir pasodini į kalėjimą. Net ir šią savaitę mus buvo sulaikę rajone todėl, kad dalinome valdžią kritikuojančią informaciją. Pastaruoju metu išpuoliai yra aprimę, bet režimas naudojasi kitomis priemonėmis, kad varžytų tavo laisvę. Tai mašina konfiskuojama, tai garažas areštuojamas. Viskas tam, kad įsitikintum, jog tu neturi jokių teisių.
– Ar teisingi teiginiai, kad Lukašenka jau du dešimtmečius žaidžia interesų žaidimą tarp Vakarų ir Rusijos? Ir kokią įtaką šis žaidimas daro Baltarusijai?
– Lukašenka puikiai naudojasi dvigubo šantažo taktika. Darė tai visą laiką, bet ypač gerai tai matoma dabar. Jis balansuoja tarp Vakarų ir Rytų, norėdamas išnaudoti politinius ir ekonominius dividendus iš abiejų pusių. Jis atvažiuoja pas Putiną ir sako: Volodia, pats supranti, man reikia išlaikyti tą sistemą, kurią sukūriau su tavo pagalba. Man reikia pinigų, man reikia kreditų, reikia kažkur parduoti savo prekes. Jei neduosi, ieškosiu Vakaruose.
O tuo metu jo pasiuntiniai vyksta į Europą ir sako: jei neužmerksite vienos akies ir neuždengsite vienos ausies dėl žmogaus teisių pažeidimų, tai mes pulsime į Rusijos glėbį. Tiek jūs, lietuviai, tiek lenkai, o galiausiai ir vokiečiai bei prancūzai nenorėtų Rusijos meškos šalia savo sienos. Tad susitaikykite su Baltarusija tokia, kokia yra, arba bus dar blogiau. Atrodo paprasta, primityvu, bet veikia. Lukašenka gyvena iš Rusijos dotacijų. Gyvena ne kaip geriausiais laikais, kai penkiolika procentų šalies bendrojo vidaus produkto sudarė tokia Rusijos parama.
Dabar Rusija pati pateko į sunkią ekonomikos situaciją ir ta parama sumažėjo, bet Baltarusijos santykiai su Vakarais pagerėjo. Kas nutiko su Vakarais? Lukašenka nepasikeitė ir politikos nepakeitė. Jei kalbėsime apie žmogaus teises ir pilietines laisves, tai žiaurumai sumažėjo, bet spaudimo intensyvumas tik padidėjo. Atsirado vadinamasis teisinis konvejeris. Kiekvieną savaitę vyksta teismo procesai, kuriuose aiškus politinis kontekstas. Ateini ir gauni penkiasdešimties eurų baudą.
O tuo metu Baltarusijoje pareigūnai ėmė mokytis anglų kalbos. Kodėl? Nes atsirado galimybė gauti paramą iš Vakarų. Atsirado visokios išgalvotos organizacijos, kurios tuo naudojasi. Štai prašau, Europos Sąjunga remia teisinės sistemos pokyčius Baltarusijoje ir parašius projektą suteikia 30 tūkstančių eurų paramą. Kokia dar teisinė sistema Lukašenkos Baltarusijoje? Ten juk pavaldiniai. Teismai nepriima jokių sprendimų. Kad ir ką būtum padaręs, vis tiek esi kaltas. 7 milijonai eurų savivaldai. Kokia ten savivalda?
Oficialiais duomenimis, 53 procentai baltarusių turi per mėnesį išgyventi iš 3,5 milijono rublių, tai yra 178 JAV doleriai per mėnesį.
Štai mes atvykome į regioną, pasiūlėme surengti apskritojo stalo diskusiją apie darbo vietų kūrimą. Tik išėjome iš savivaldos administracijos pastato, mus už penkiasdešimties metrų pasičiupo pareigūnai. Žodžiu, savivaldos nėra, o štai septyni milijonai eurų skirti. Tai tik keli pavyzdžiai, bet Lukašenka išnaudos tokį europiečių naivumą, kad pagerintų finansinę situaciją. O situacija yra siaubinga. Oficialiais duomenimis, 53 procentai baltarusių turi per mėnesį išgyventi iš 3,5 milijono rublių, tai yra 178 JAV doleriai per mėnesį.
Praėjusiais metais kainos pas mus buvo pasidariusios tokios kaip Lietuvoje, dabar jos šiek tiek išsilygino, bet jos vis dar aukštesnės nei Lenkijoje. Komunaliniai mokesčiai taip pat brangsta, o tai reiškia, kad žmonės vos vos suduria galą su galu.
Vakarų pagalba režimui dabar yra būtina. Esminė vakariečių klaida ta, kad jie mano, jog Lukašenka yra Baltarusijos suvereniteto garantas. Jis nėra suvereniteto garantas, nebent tik savo paties valdžios. Mums suverenitetas yra vertybės, o jam – asmeninės valdžios išsaugojimas.
– Kaip situaciją Baltarusijoje pakeitė tai, kas per pastaruosius metus įvyko Ukrainoje?
– Ukraina, Maidanas iš pradžių atrodė, kaip didelis minusas baltarusiams. Žmonės kalbėjo, kad geriau jau gyvenkime skurdžiai, bet kad į mus nešaudytų. Ši tema buvo labai populiari prieš dvejus, pusantrų metų. Dabar ši tema nuslinko į antrąjį planą, nes žmonėms rūpi šalies ekonominė situacija. Kaip minėjau, žmonės turi išgyventi su 178 doleriais per mėnesį. Bet… Jei Ukrainoje įvyks pozityvios reformos, tai jau bus įdomu mums. Minusas taps pliusu.
Jei Ukrainoje įvyks pozityvios reformos, tai jau bus įdomu mums. Minusas taps pliusu.
Kol kas tų reformų Ukrainoje dar maža. Vienas pasikeitimų, kurį pastebiu vykdamas į Lvovą, – kelių policija šalyje jau visai kitokia. Jie nebestabdo bet kurio automobilio ir nereikalauja kyšio. Daugelis baltarusių vyksta į Ukrainą, mato situaciją savo akimis ir daro išvadas. Kol kas jų nuomonė neutrali. Jei korupcija bus pažabota, ekonominė situacija pagerės, tai gali tapti didžiuliu pliusu tiems, kurie kaunasi už pasikeitimus Baltarusijoje.
– O baltarusiai suvokia Rusijos grėsmę? Buvęs Vladimiro Putino patarėjas Andrejus Ilarionovas garsiai kalba apie tai, kad Baltarusija gali tapti nauju Kremliaus taikiniu. Vilniuje, Rusijos forumo metu, jis aiškiai rėžė: Baltarusija bus nauja auka. Ar į tai atsižvelgiama?
– Riziką ir pavojų Lukašenka jaučia. Bet jis priklausomas nuo Putino. Pastaruoju metu šalies gynybos sistemoje bandoma pamažu keisti senus sovietinius karininkus jaunesniais žmonėmis. Bet Lukašenka dvidešimt metų kišo galvą į tuos spąstus ir dabar net ir jausdamas riziką jis nelabai turi instrumentų, kad suvaldytų situaciją. Bėda ta, kad mes gyvename rusiškos informacijos įtakoje.
Paspaudei mygtuką, ir viskas – tavo namuose Rusijos pasaulis. Tai siaubinga problema ir jos taip paprastai neišspręsi. Baltarusių kalba dingusi iš mokyklų. Kaip ją sugrąžinti? Tai sudėtingas procesas. Karine prasme mes taip pat priklausomi. Užsimanys Kremlius karinės bazės Bobruiske ir Lukašenkai bus labai sunku išsisukti. Visi matėm, kas nutiko su Sevastopoliu ir Krymu. Taip kad supratimas pas mus yra, bet per tuos du dešimtmečius išvystyta tokia ekonominė ir net politinė priklausomybė nuo Rusijos, kad spręsti problemą itin sunku.
Viskas priklausys nuo žmonių, kurie išties yra patriotai, kurie gerbia tautines vertybes, kurie eitų ginti Baltarusijos. O tokių žmonių yra. Jų dešimtys tūkstančių. Apklausose gal ir daugiau, bet mąstykime realistiškai. Žinoma, apginti karine prasme valstybę būtų sunku ir gal net neįmanoma. Matėme, kas vyko Ukrainoje. Bet dabar svarbiausia apginti šalies suverenitetą ir užtikrinti jos ateitį. Rusija šiuo metu yra nusilpusi ir pažeidžiama. Tai supranta ir Lukašenka, kuris pastarajame Eurazijos susitikime vienintelis viešai kritikavo Putiną.
Lukašenka suvokia, kad Putinas ryt nepradės karo Baltarusijoje, todėl gali sau tai leisti. Tarp jų susiklostė toks savotiškas santykis. Lukašenka yra ant Putino pavadžio. Jis nori, išnaudodamas Vakarų pagalbą, tą pavadį prailginti bent kelis metrus. Tuo metu Putino uždavinys yra išlaikyti Lukašenką tokiu pačiu atstumu ar net tvirčiau suspausti pavadį. Maskva supranta, kad okupacija lengva nebūtų, tad artimiausiu metu sieks sustiprinti informacinę, ekonominę ir net karinę įtaką Baltarusijoje. O Lukašenka bandys diversifikuoti ekonomiką ir megzti ryšius su Vakarais.
– O kaip patys baltarusiai reagavo į karą Ukrainoje, kaip įvertino Rusijos žingsnius? Ar suprantama, kad ten veikė Rusijos kariai?
– Nauja tendencija Baltarusijoje ta, kad atsiranda žmonių, kurie pasisako prieš Lukašenką, bet tuo pačiu metu jie palaiko Putiną. Tai yra informacinės įtakos išdava, rusiškojo pasaulio agresyvumo išdava. Jie sako: Lukašenka jau nebe tas, o va Putinas – puikus vyrukas! Pas mus nėra tikros sociologijos, tad sunku atlikti socialinių grupių pjūvį, stebėti, kaip šios idėjos plinta. Lukašenkos gerbėjai šiuo metu visiškai tylūs. O tuo metu šie rusiškojo pasaulio skelbėjai pradeda aktyviai veikti.
Jie veikia per įvairias nevyriausybines organizacijas. Pradėti remti kazokai, rengiamos sukarintos sporto stovyklos. Baltarusijoje netgi nuskambėjo skandalas, kai tokią stovyklą, kurią organizavo Rusijos fašistai, priglaudė stačiatikių cerkvė. Šia istorija domėjosi net ir Baltarusijos KGB.
Įdomu, kaip šis judėjimas veiks prieš rinkimus. Žinoma, Kremlius supranta, kad Lukašenka šiuo metu yra geriausias variantas – į Europą jis nepabėgs. Bet pas mus yra tokie Žirinovskio liberaldemokratų tipo veikėjai, vietiniai kazokai, manau, kad į juos bus nukreipti resursai.
– Kaip Baltarusiją paveikė Vakarų sankcijos Rusijai?
– Žmonės reagavo įvairiai. Patys matėte, kad Rusijoje atsirado baltarusiški kiviai, ar baltarusiški omarai. Tie, kurie iš šios kontrabandos gyvena – jie laimingi. Yra dalis, kurie prorusiški – juos šios sankcijos erzina. O dauguma baltarusių labiau domisi kasdieniu išgyvenimu.
– Kiek realu, kad Astravo atominė elektrinė bus pastatyta? Ar baltarusiai suvokia, kad šis projektas nenaudingas jiems patiems ir yra tik Rusijos šantažo įrankis tokioms valstybėms kaip Lietuva?
– Jei šiandien būtų sprendžiama, ar statyti tą elektrinę, tai Lukašenka to nedarytų. Tai yra komercinis-politinis projektas, už kurio slypi akivaizdus Rusijos interesas. Pastatysime elektrinę prie sienos su Europos Sąjunga, kad esant kritinei situacijai, galėtume juo šantažuoti. Kodėl ne? Užmesime dar didesnę ekonominę naštą Baltarusijai, kuri ir taip jau linksta nuo skolų. Kodėl ne? Dešimt milijardų, kuriuos rusų ir baltarusių valdininkai galės išplauti. Kodėl ne? Štai ir matome, kodėl tai naudinga Rusijai.
Šiandien baltarusiai vis akivaizdžiau mato Astravo elektrinės problemas.
O kodėl tai naudinga Lukašenkai? Tuo metu reikėjo pademonstruoti draugystę Putinui. Atrodė, kad ir nuo projekto bus galima pasiimti pinigų. Panervinsime lietuvius ir lenkus. Kodėl ne? Bet šiandien baltarusiai vis akivaizdžiau mato Astravo elektrinės problemas.
Neaišku, kur ves jungtys. Tuometinė ekonominė situacija leido galvoti, kad pastatysime, paerzinsime Lietuvą ir tada galvosime, kur parduoti elektrą. Optimistiškai manyta, kad nutiesime jungtis ir Vakarai pirks. Dabar panašu, kad taip nebus.
Tai reiškia, kad turėsime žaisliuką, dėl kurio turėsime nusimauti paskutines kelnes. Be to, žmonės vis dažniau prisimena Černobylio katastrofą, mato onkologinių ligų plitimą, žino, kokia rizika. Valdžia taip pat mato, kad projektas nenaudingas ir žmonių niekaip neįtikinsi. Jokių pliusų nėra. Naujausiose savo kalbose Lukašenka jau porino, kaip mes skubiai turime persiorientuoti ir išnaudoti elektrą. Kalbėjo apie elektrinius dviračius. Jei visi baltarusiai staiga atsisės ant elektrinių dviračių ar ims važinėti elektromobiliais, tai gal ir bus išeitis, bet kol kas mes akligatvyje.
Didžiausia bėda ta, kad ir atsisakyti projekto jau per vėlu. Stovi visas karkasas ir statybos darbai tęsiami. Jei paklausite žmonių, ar jie nori tos elektrinės, jie jums atsakys, kad ne. Bet protestuoti, stoti po statybiniais kranais ir neleisti tęsti jie bijo.
Parlamento rinkimų kampanijos metu mes galėsime šią temą aštrinti, iškelti ją į viešumą, kaip vieną tų temų, kur Lukašenkos režimas dar kartą atvedė į akligatvį. Santykiai su Rusija – akligatvy. Santykiai su Vakarais – akligatvy. Energetika – akligatvy. Ekonomika – akligatvy. Apie tai kalbėsime viešai.
– Kokie opozicijos tikslai bus šiuose parlamento rinkimuose? Ar manote, kad realiai galite išjudinti Lukašenkos režimo pamatus?
– Pataisysiu jus. Mes to nevadiname rinkimais. Kai jūs čia Lietuvoje sakote rinkimai, turite galvoje įvykį, kurį organizuoja rinkimų komisija. Toje komisijoje – ir valdžios, ir opozicijos atstovai, kurie skaičiuoja balsus. Pas mus rinkimų komisiją formuoja Lukašenka ir valdančioji partija. Prezidento rinkimų metu iš 75 tūkstančių balsus skaičiavusių žmonių buvo tik 32 opozicijos atstovai. Sakykim taip, mūsų ten nebuvo.
Šitų rinkimų intriga nėra tai, ar opozicija laimės. Tikroji intriga ta, ar Vakarai prispaus Lukašenką ir leis įsileisti kelis opozicijos atstovus į parlamentą. Dauguma baltarusių jau nepatenkinti tuo, kad Lukašenka daro ekonominiame ar socialiniame lygmenyje. Pastaruoju metu jis priėmė daug nepopuliarių sprendimų. Padidintas pensijos gavimo amžius. Pas jus bedarbiams kurį laiką mokamos pašalpos, kol jie susiranda naują darbo vietą, o pas mus turi mokėti valstybei vadinamąjį „tinginio“ mokestį už tai, kad nedirbi. Visa tai kaupiasi.
Yra amžinasis Lukašenkos gerbėjų klubas, bet jų tik dešimt ar mažiau procentų. Mes einame su programa, kurios tikslas – milijonas naujų darbo vietų. Mes norime reformų ekonomikoje ir socialiniuose sektoriuose. Žmonės tai palaiko ir daugelis jų į rinkimus eis tam, kad balsuotų prieš Lukašenką. Mes tuos balsus gausime, bet klausimas toks: kiek mums jų užskaitys? Norime suvienyti žmones, kurie siekia reformų, kurie siekia kitokios Baltarusijos – toks šiuo metu mūsų tikslas.
– Kokią Baltarusijos ateitį prognozuojate artimiausiu metu?
– Suprantame, kad pas mus neateis šviesios ateities statytojai iš Lietuvos, Lenkijos, Čekijos ar Vokietijos ir nepadarys darbų už mus pačius. Tai mūsų valstybė ir mūsų atsakomybė. Mes kovosime už savo šalį, kovosime už europietiškus rinkimus joje. Nemanau, kad artimiausiu laiku laukia greiti pasikeitimai.
Mes kovosime už savo šalį, kovosime už europietiškus rinkimus joje.
Turime kelis konkrečius uždavinius: išsaugoti Baltarusiją kaip nepriklausomą valstybę, pradėti lygiuotis į teisinius, ekonominius europietiškus standartus. Dėl vertybių galima ginčytis, bet gyvenimo lygis, teisinės sistemos teisingumas – tai būtina pasivyti.
Jei kalbame apie Baltarusijos integravimą į Europą, mes patys turėsime išspręsti šias problemas, tapti stipresne, labiau nepriklausoma valstybe. Europai nereikės mūsų, jei turėsime vaikščioti Briuselio koridoriuose ir prašinėti išmaldos.
