Baltarusijos teismas ketvirtadienį dviem žurnalistėms – Kaciarynai Bachvalavai ir Darjai Čulcovai – skyrė dvejų metų laisvės atėmimo bausmes dėl kaltinimų antivyriausybinių protestų organizavimu. Jos buvo sulaikytos lapkritį, už tai, kad filmavo mitingą pareigūnų nužudytam protestuotojui Romanui Bondarenkai pagerbti.
Penktadienį prasidėjo dar vienos žurnalistės teismas – ji teisiama už tai, kad paskelbė, jog R.Bondarenka nužudymo metu nebuvo girtas, kaip tą pateikė šalies valstybinė žiniasklaida ir net prezidentas Aliaksandras Lukašenka. Žurnalistei gresia iki trejų metų laisvės atėmimo bausmė.
Jos kolega, redakcijos fotožurnalistas Vadimas Zamirovskis neslepia – valdžia paskelbė karą šalyje dar likusioms nepriklausomos žiniasklaidos priemonėms.
– Kaip į žurnalisčių įkalinimą sureagavo jūsų šalies žurnalistų bendruomenė?
– Greičiausiai mes visi supratome, kad bus skirta tokia bausmė, nes dabar yra tokie laikai, kai beveik visada teismas priima prokurorų siūlomą bausmę. Taigi, morališkai buvome tam pasiruošę. Svarbiausia, kad merginos buvo tam pasiruošusios – mano nuomone, jos jau jautė, kur link visa tai veda. Nepaisant to, viltis vis vien išliko, tad pirma reakcija, be abejo, buvo šokas. Sunku įsivaizduoti, ką dabar jaučia Katios vyras, merginų giminaičiai. Niekam to nelinkėčiau.
– Kokiomis sąlygomis joms teks kalėti, kaip atrodo kalėjimai Baltarusijoje?
– Negaliu tiksliai atsakyti į šį klausimą, nes manęs ten niekada nėra įleidę. Pateikus prašymą ten įleidžiami tik valstybinių žiniasklaidos priemonių atstovai, nes jie parodys viską, kaip reikia.
Aš buvau įkalintas, man skirtas administracinis areštas – 15 parų. Tai visai kas kita. Kalbant apie administracinį areštą, tai atrodo visiškai kitaip, nei žmonės yra įpratę matyti kine. Tarkime, apie tokias sąlygas, kokias mes matome filmuose apie kalėjimus, mes net negalėtume svajoti. O dabar jos dar pablogėjo, nes neleidžia gauti siuntinių iš artimųjų, neduoda čiužinių – žmonės priversti miegoti tiesiog ant spyruoklių, kameros apskaičiuotos penkiems žmonėms, o ten laikoma apie dešimt. Vadinasi, tenka miegoti ant tų spyruoklių paeiliui arba ant betoninių grindų. Kaip jūs įsivaizduojate miegą ant betoninių grindų, esant tokiems šalčiams?
– Ar žiniasklaidos atstovus leidžia į tuos kalėjimus?
– Valdžia dabar paskelbė karą visoms žiniasklaidos priemonėms, kurios jai neįtinka. Nepriklausomai žiniasklaidai. Valstybiniai žurnalistai gali daryti ką tik nori – juos visur leidžia.
Nebegalime dirbti taip laisvai, kaip anksčiau.
Mums ne tai, kad patekimas į kalėjimus neįmanomas. Šiandien prasidėjo teismo procesas prieš mano kolegę Katią Barysevič už straipsnį, kuriame ji parašė, kad žuvusio aktyvisto Romano Bondarenkos kraujyje nebuvo aptikta alkoholio. O Aliaksandras Lukašenka sakė, kad jis buvo girtas. Galiausiai ir Katią, ir daktarą, kuris jai suteikė šią informaciją, sulaikė. Jai gresia iki trejų metų kalėjimo bausmė. Mes net negalime patekti į savo bendradarbių teismą. Ten įleidžiami tik artimiausi giminaičiai ir valstybinės žiniasklaidos atstovai, kurie nušvies visą procesą „taip, kaip reikia“.
– Kaip jaučiasi ir elgiasi tos sisteminės žiniasklaidos atstovai? Dėl ko jie vis dar dirba režimui?
– Na, kai kurie jų tikrai tiki tuo, ką daro. Dalis nemato kitos išeities – reikia išlaikyti vaikus. Kaip jėgos struktūrų atstovai – toli gražu ne visi pritaria režimui, bet jie negali išeiti iš sistemos. Tai – mano spėjimai. Nežinau, kas verčia tuos žmones likti dirbti sistemai net po viso to, kas nutiko. Valstybinėje žiniasklaidoje skelbiama, kad tos merginos – jokios žurnalistės, jos Vakarų agentės, kurios organizavo ir koordinavo „antivalstybinius“ mitingus ir procesus.
– Teisia jūsų kolegę, ar dėl to pradėjote atsargiau dirbti? Yra baimės?
– Taip, be abejo. Nebegalime dirbti taip laisvai, kaip anksčiau. Tarkime, buvo atvejis, kai mano kolegė atėjo į visiškai neuždarą vakarą ir jos ten nenorėjo įleisti. Ji pasakė, kad yra žurnalistė iš „Tut.by“ ir norėtų patekti į renginį nušviesti šio įvykio. Jai liepė palaukti ir po dešimties minučių pasirodė veikėjai juodais rūbais. Taip dažniausiai pas mus vyksta – niekas nežino, kokioms struktūroms tie žmonės dirba. Ją sulaikė, nugabeno į izoliatorių ir pareiškė, kad ji yra kalta dėl piketo organizavimo. Štai taip – parodai nevalstybinės žiniasklaidos priemonės dokumentą ir važiuoji į areštinę.
– Ar po šio įvykio nepriklausomose redakcijose atsirado vidinė savicenzūra? Žurnalistai ėmė bijoti ar vengti tam tikrų temų?
– Ne, tikrai ne. Valdžios tikslas – mus įbauginti. Jei mes nustotume rašyti tiesą ir ją rodyti, tai reikštų, kad jiems pavyko. Jokios savicenzūros nėra.
Štai taip – parodai nevalstybinės žiniasklaidos priemonės dokumentą ir važiuoji į areštinę.
Valdžia blokavo kai kuriuos nepriklausomos žiniasklaidos šaltinius, bet mūsų kol kas ne. Esame bene didžiausi, tad kol kas to nedaroma.
Iš mūsų atėmė žurnalistų statusą. Faktiškai, pagal Baltarusijoje galiojančius įstatymus, mes esame ne žurnalistai, o „informacinio portalo darbuotojai“. Techniškai, mus gali išspirti iš bet kurio renginio, nes mes nelaikomi žurnalistais. Maža to – bet kurį iš mūsų redakcijos gali sulaikyti dėl mūsų darbo.
Spaudimas nepriklausomai žiniasklaidai vis auga, pradedant jau nuo praeitų metų rugpjūčio. Tikėtina, kad jis augs ir toliau.
Neseniai Baltarusių žurnalistų asociacijos būstinėje vyko kratos. Jos vyko ir pas žmogaus teisių gynėjus.
Aš pats nieko vertingo namuose nebelaikau. Nes žinau, kad gali ateiti daryti kratos ir tuomet konfiskuos techniką, tikėtina, pinigus ir viską, ką ras vertingo.
Ar baisu? Manau, tai ne baimė, tačiau įtampos tikrai yra.
– Po šio nuosprendžio Kaciarynai Bachvalavai ir Darjai Čulcovai, kaip tęsiate darbą jūs?
– Aš esu fotografas. Nors ir nerašau, vykdamas į kiekvieną fotografavimą redaktoriui išsiunčiu žinutę su savo geolokacija, kad galėtų sekti – kur aš ir kaip. Tai tam atvejui, kad jie žinotų, jeigu mane sulaikytų, bent jau iš kokios areštinės mane reikėtų vaduoti.
Ar baisu? Manau, tai ne baimė, tačiau įtampos tikrai yra.
– Kaip visuomenė reagavo į žurnalistėms skirtą realią laisvės atėmimo bausmę?
– Negaliu kalbėti už visą visuomenę – mūsų tinklalapyje nuolat rodomi reklaminiai skydeliai, kurie skaičiuoja, kiek Kaciaryna Bachvalava, Darja Čulcova ir Kaciaryna Barysevič jau praleido laiko už grotų. Tai – trys žurnalistės, kurios šiuo metu kalinamos režimo. Matau įvairiuose „Telegram“ kanaluose, kad pilietinės bendruomenės atstovai rengė akcijas, fotografavosi su plakatais, raginančiais paleisti merginas.
Taip, protestai tikrai prigeso.
Supraskite, dabar yra toks laikas, kad jei nori imti plakatą ir su juo išeiti į gatvę, tu tiesiog iš anksto privalai užsivilkti kelias poras kojinių ir kelis sluoksnius apatinių rūbų, nes tave neabejotinai sulaikys. Neįmanoma tiesiog išeiti į piketą ir grįžti namo.
– Tarptautinė bendruomenė tarsi nusuko akis nuo jūsų šalies – protestai tapo kasdienybe ir niekas labai daug dėmesio į tai nekreipia. Kokios nuotaikos dėl to vyrauja šalyje?
– Taip, protestai tikrai prigeso. Žmonės pavargo ir bijo. Dabar protesto akcijos dažniau atrodo taip: 10–15 žmonių išeina anksti ryte. Nenorėčiau sumenkinti jų poelgio didvyriškumo. Siekiant apsisaugoti tai dabar daroma taip – išeinama arba labai anksti, arba labai vėlai. Dabar spaudimas yra tokio lygio, kad imti ir išeiti protestuoti praktiškai visuomet reiškia patekti į kalėjimą.
Dabar yra toks laikas, kad jei nori imti plakatą ir su juo išeiti į gatvę, tu tiesiog iš anksto privalai užsivilkti kelias poras kojinių ir kelis sluoksnius apatinių rūbų, nes tave neabejotinai sulaikys.
Galima net neiti su vėliavomis – neseniai buvo atvejis, kuomet sulaikė slidininkus, nes jų apranga buvo raudonai balta.
Svarbiausias dalykas yra tai, kad kai jau nebeišeina po 200 tūkstančių žmonių į gatves ir tarptautinė bendruomenė nebekreipia į Baltarusiją tiek dėmesio, tuo metu vyksta siaubingi dalykai. Ir šioje užmarštyje valdžia daro tiesiog ką panorėjusi.
Labai daug žmonių gauna neįtikėtinai dideles bausmes pagal jiems inkriminuotas baudžiamąsias bylas. Mergina, kuri nupaišė užrašą apie miliciją, gavo dvejus metus kalėjimo, žmogų, kurį numušė milicijos mikroautobusas, už tai dar ir pasodino, mano pažįstamą reklamos darbuotoją, kuris tiesiog išėjo į akciją, pasodino trejiems metams.
Kai jau nebeišeina po 200 tūkstančių žmonių į gatves ir tarptautinė bendruomenė nebekreipia į Baltarusiją tiek dėmesio, tuo metu vyksta siaubingi dalykai.
Žinote, kaip po karo – kai kažkuri pusė laimi, ji pradeda daryti valymus teritorijoje, siekdama išnaikinti įvairius galimus priešininkus. Tai pas mus vyksta būtent tai.
