„Der Spiegel“ žurnalistai vieną rudens rytą autobusiuku iš Damasko į Homsą vyko kartu su šešiais žmonėmis – visi jie gyvena Sirijoje, kurią kontroliuoja šalies prezidento B.al Assado pajėgos. Jie – „Fenikso nuotykių“ žygeivių grupės nariai: barmenas, universiteto studentė, dizaineris, sporto entuziastas, kosmetologė, treneris. Ir dar – vokiečių aviganis. Grupė planuoja praleisti dieną gamtoje.
Jiems išvykstant iš Damasko, už nugaros lieka nesibaigianti pilkų pastatų jūra su minaretais ir bažnyčių bokštais, kurie remiasi į ankstaus ryto smogą. Prezidento rūmai, tvirti kaip bunkeris, stovi ant kalvos – virš miesto, kuris iš dalies skendi baimėje, iš dalies – neapykantoje.
Rūpi tik vienas dalykas
21-erių Elida Sanjar yra ekonomikos studentė. Mergina, išvargusi nuo praėjusios nakties vakarėlio, ilsisi ant autobusiuko sėdynės. Ji sako remianti B.al Assadą, nes jam vadovaujant ji gali toliau studijuoti ekonomiką ir toliau linksmintis. Ypač dabar – kai miestą kariniai veiksmai pasiekia vis rečiau.
Jos vaikinas – barmenas Kinanas. Neaukštas, pradėjęs anksti plikti, tvirto sudėjimo, juodais ratilais po akimis ir berniokišku juoku. „YOLO, – sako jis. – Gyveni tik kartą.“ Beveik visi jo draugai yra pabėgę į Europą, bet jis nusprendė likti ir atidaryti barą. Dabar jis linksminasi kada tik gali. Valstybė, jo teigimu, vis dar egzistuoja tik tose vietose, kurias kontroliuoja režimas. O stabilumas – vienintelis jam rūpintis dalykas.
Žmonės autobuse kiekvienas dėl savų priežasčių remia režimą. Tačiau juos jungia ir vienas dalykas – „Islamo valstybės“ (IS) baimė. Tai – sėkmingos B.al Assado strategijos save vaizduoti kaip mažesnį blogį produktas. Net kai milijonai žmonių bėga iš šalies nuo karo siaubo, IS teroristai taip pat daug žmonių pastūmėjo priešinga linkme – į B.al Assado glėbį.
Autobuso keleiviai atsako tik keliais žodžiais, paklausti apie Alepą – kuriame režimo pajėgos subombardavo mokyklas bei ligonines. Kinanas sako, kad „toks jau tas karas“. Elida gina režimą, kad šis negali kitaip elgtis: „Jie turi apginti Damaską. Mes turime išgyventi“. Grupės vadovas mesteli, kad dėl visko kalti Alepo civiliai, kurie „suteikia prieglobstį teroristams“.
„Myliu Damaską“
Iš pirmo žvilgsnio Damaske, 350 kilometrų nuo Alepo, gyvenimas atrodo visai normalus. Miesto centre vieninteliai ženklai, kad šalyje vyksta karas, yra daugybė patikros punktų ir žuvusiųjų nuotraukos, kurios kabinamos visame mieste. Turgūs ir parduotuvės – pilni žmonių: pardavinėjami kilimai, mobilieji telefonai, aukso, sidabro papuošalai, apatinis trikotažas.
Senamiestis kvepia kebabais, o marmuro grindys prabangiuose viešbučiuose jau vėl šildomos žiemos sezonui. Miestas pagaliau sulaukė ir piligrimų sugrįžimo, kurie atvyksta iš toli, kad aplankytų Umajado mečetę. Vakare į operą renkasi kostiumais ir vakarinėmis suknelėmis pasipuošusi publika, o visi pranešimai daromi anglų, prancūzų ir arabų kalbomis – tarsi Damaskas tebebūtų toks kosmopolitinis metropolis, kaip kadaise.
Skvere priešais operą didelis užrašas – „Aš myliu Damaską“. Tai – miesto rinkodaros departamento reklaminė kampanija. Profesionalų dronai buvo pakelti į dangų, kad nufilmuotų gražiausius Damasko vaizdus. Sirijos sostinė yra B.al Assado tvirtovė ir jo stipriausias frontas propagandos kare. Skelbiama žinia labai aiški – Damaskas yra normalus, ir gyvenimas tęsiasi ten, kur vadovauja režimas.
Todėl miesto centre nesimato ir griuvėsių. Kai senamiestyje nukrenta bomba, greitai siunčiami statybininkai, kurie namus turi atstatyti kaip įmanoma greičiau. B.al Assadas daro viską, kad palaikytų klestinčio metropolio įvaizdį.
Šiandien didelės Homso dalys yra vaiduoklių miestas, kurio horizonte rūksta dūmai. Tačiau autobuso keleiviai į tai nežiūri ir apie tai nekalba – jie mieliau šnekučiuojasi apie alų.
Praėjus maždaug dviems valandoms autobusas pasiekia Homso priemiesčius. Anksčiau šį miestą kontroliavo sukilėliai, tačiau B.al Assado režimas su jais žiauriai susidorojo. Šiandien didelės Homso dalys yra vaiduoklių miestas, kurio horizonte rūksta dūmai. Tačiau autobuso keleiviai į tai nežiūri ir apie tai nekalba – jie mieliau šnekučiuojasi apie alų. Skundžiasi, kad visos Sirijos alaus daryklos yra sunaikintos, todėl jie privesti gerti alų iš Libano, kuris esą žymiai prastesnis.
Beveik nėra vidurio
Vienas keleivis šūkteli, kad Sirijoje būtinai reikia aplankyti Latakiją. Latakija yra režimo valdoma, ir yra tarsi Ibiza Sirijoje. „Alepe irgi vyksta puikūs vakarėliai. Vis dar!“, – tikina grupės vadovas. Anot jo, reklaminiai klipai apie naktinį Vakarų Alepo gyvenimą, kuriuos savo propagandos kampanijai sukūrė režimas, atitinka tikrovę. Rugsėjo mėnesį Sirija paskelbė reklaminius klipus, neva turinčius privilioti turistus į karo talžomą šalį. Juose Alepas rodomas kaip miestas, kuriame gausu žaliųjų erdvių, skaidrių viešbučio baseinų ir pilnutėlių naktinių klubų.
Tačiau visa tai – tik iliuzija, net ir pačiame Damaske. Ekonomika yra žlugus, pardavėjai skundžiasi krentančiomis pajamos, o 1,8 mln. pabėgėlių, kurie rado prieglobstį mieste ir jo prieigose, bijo žiemos. Labai nedaugelis jų gali sau leisti kuro nedidelėms metalinėms viryklėms, kurias čia neturtingieji naudoja šildymui. Kai kuriais atvejais viename name Damasko senamiestyje glaudžiasi net 10 šeimų.
Miesto gatvėse gausu riaumojančių dyzelinių generatorių – nes elektros mieste būna tik kelioms valandoms. Infliacija ryja žmonių algas ir beveik sunaikino viduriniąją klasę. Sirijos svaras dabar vertas maždaug dešimtadalio tiek, kiek buvo prieš karą. Damaske žmonės – arba turtingi, arba skurdžiai. Beveik nėra vidurio.
Jie bėga į savo susikurtus pasaulius – kopia į kalnus, rūko marihuaną, vartoja raminamuosius vaistus, siaučia vakarėliuose.
Ant kalvos įsikūręs B.al Assadas ir toliau mėgina vaizduoti visus saugantį tėvą. Tačiau žmonės apačioje nejaučia stabilumo. Pranešama, kad yra išaugęs didelis psichotropinių vaistų poreikis, tačiau jų šalyje vis mažėja – dėl sankcijų atsargų negalima papildyti. Kavinėse žmonės kalba, kad daug civilių įsigijo leidimus ginklams, nes mieste siaučia nusikaltėliai.
Šimtai IS narių ir radikalių sukilėlių grupuočių kovotojų vis dar tebėra Jarmuko stovykloje, esančioje Damaske vos už keturių kilometrų nuo barų ir naktinių klubų.
Daugelis mėgina visai nematyti smurto. Jaunuoliai vengia skaityti žinias – jie nenori žinoti, kas vyksta Alepe. „Kuo mažiau žinai, tuo geriau gyveni“, – sako barmenas Kinanas. Jie bėga į savo susikurtus pasaulius – kopia į kalnus, rūko marihuaną, vartoja raminamuosius vaistus, siaučia vakarėliuose. Nes kitaip reikėtų bėgti iš realybės – ką daug Sirijos gyventojų ir padarė.
Visgi daugelis likusiųjų nebemoka šypsotis. Ne visi nori užsiblokuoti nuo žinių, o kai jas matai, negali gyventi taip, kaip anksčiau. Gyvenimas, jų teigimu, virto juodu arba baltu. Nesvarbu, kurią pusę tu palaikai, visi yra pavargę, liūdni ir neviltyje – nes jų šalis miršta.
Dešimtys tūkstančių žmonių Damaske net negali išeiti į miestą. Jie slapstosi butuose ir rūsiuose – nuo slaptųjų tarnybų ir nuo pašaukimo į kariuomenę. Slepiasi nuo kankinimų ir mirties.
Damaskas yra pavirtęs hedonizmo, baimės ir pražūties triptichu.
Baras bunkeryje
Po kelių valandų pasivaikščiojimo gamtoje grupelė grįžta į Damaską. Penktadienis – vieni eis linksmintis, Kinanas – dirbti į savo barą. Jis barą pavadinęs „Nostalgija“. Sako – dėl to, kad jo lankytojai galvotų apie geresnius laikus prieš karą. Sienas dengia tapetai, imituojantys plytas, ir Bobo Marley, „The Beatles“, Jimi Hendrixo nuotraukos.
Damaskas yra pavirtęs hedonizmo, baimės ir pražūties triptichu.
Vos prieš metus, jis pasakoja, Damasko naktinis gyvenimas buvo ne koks. „Visi bijojo palikti namus“, – sako Kinanas. Iš rajonų, kuriuos kontroliavo sukilėliai, buvo nuolat apšaudomas režimo Damaskas. Tačiau dabar, kai sukilėliai nustumti tolyn, rytinė senamiesčio dalis pilna barų. Kinanas turi teoriją, kodėl: „viskas yra žymiai graudžiau, kai esi blaivas. Žmonės rūko marihuaną, kaip pamišę, jie geria, uosto kokainą ir vartoja „Captoganą“.
„Nebegalvoju, ką atneš rytojus“, – sako jis besišypsodamas. Jis puikiai supranta, kad nesibaigiantys vakarėliai Damaske daugeliui atrodo kaip nepagarbūs. Tačiau jis dar kartą kartoja – „gyveni tik vieną kartą“.
Kinanui bekalbant su žurnalistu, netoliese sprogsta trys sviediniai. Kinanas net nesureaguoja – tik atsidaro dar vieną alaus butelį ir pasakoja, kad jo svajonė – atidaryti barą bunkeryje.
Prieš karą Kinanas dirbo banke – kovos su sukčiavimu skyriuje. Tačiau kai ES ir JAV 2011 m. paskelbė Sirijai naujas sankcijas, ir kai pilietinio karo frontas taip priartėjo prie Damasko, kad daugelis pradėjo abejoti, ar B.al Assadas atsilaikys, ekonomika griuvo.
Darbas banke buvo beprasmiškas. Kinanas šį bei tą dirbo penkerius metus, ir galiausiai liepos mėnesį atidarė savo barą.
Universiteto studenčių grupelė užsisakė butelį viskio, ir nepraėjus nė valandai viena jų alkoholį pilstė jau stovėdama ant stalo.
Penktadienį bare ilgai laukti lankytojų nereikia. Universiteto studenčių grupelė užsisakė butelį viskio, ir nepraėjus nė valandai viena jų alkoholį pilstė jau stovėdama ant stalo. Apie 21 val. Kinanas pasigriebia švarką ir pats patraukia linksmintis.
Viena karščiausių pasilinksminimo vietų Damaske – rajonas, ypatingai svarbus miesto krikščionims. Čia beveik vienos šalia kitos stovi ir mečetės, ir bažnyčios. Tačiau pastaruoju metu krikščionys pradėjo protestuoti – čia kuriasi vis daugiau barų, kurių naktinis triukšmas veja iš rajono senuosius gyventojus. Vienas kunigas sako, kad tai – planas, kaip išvyti krikščionis.
Įkalintas gatvėje
Kinanas ir Elida viename iš barų užsisako išgerti. Atrodo, kad jų Sirija – tai ne ta šalis, kurios vadovas bombarduoja ir badu marina savo tėvynainius. Jie nepaiso realybės, kuri – visai čia pat.
Pavyzdžiui, to paties Damasko skurdžiame priemiestyje pietryčiuose gyvenantis Houssamas pasakoja, kad ilgiausias jo pasivaikščiojimas per pastaruosius metus – iki parduotuvės gatvės gale. Jis negali eiti kur nors toliau, nes jis – vienas iš tūkstančių jaunų vyrų, besislapstančių B.al Assado režimo kontroliuojamose teritorijose.
Daugelis ieškomi dėl politinių priežasčių, bet dar daugiau slapstosi nuo paėmimo į kariuomenę. Houssamas sako nenorintis kautis už režimą, prieš kurį protestavo daug metų. Pagal įstatymą jis į kariuomenę turėjo būti paimtas prieš ketverius metus. O nuo 2015 m. spalio 18 d., kai civilių drabužiais vilkintys kariai perėjo miestą ir į kariuomenę paėmė tūkstančius jaunų vyrų, jis neiškėlė kojos iš savo nedidelės gatvelės.
Houssamas anksčiau buvo teisininkas. Kai 2011 m. prasidėjo protestai, jis pabudo iš savo politinio letargo, į kurį pasinėrė išėjęs iš kalėjimo. Jis vėl išėjo į gatves ir prisijungė prie demonstracijų. Tai jam buvo sunku padaryti – anksčiau kalėjime, kuriame jis buvo atsidūręs dėl dalyvavimo proteste, jo kojos buvo taip sudaužytos vamzdžiu, kad skauda iki šiol.
Jeigu visko nestebi slaptosios tarnybos, tai už juos tai padaro visuomenė, kaimynai. Damaske yra posakis – susirinkome kartu išgerti, o išgerti mus verčia kitų žmonių baimė, – kalba Houssamas.
Prasidėjus karui, Houssamas vėl buvo suimtas, kankintas, bet galiausiai paleistas. Dabar jis į savo namus nepriima jokių lankytojų – tai pernelyg pavojinga. Tačiau su žmonėmis kalbasi telefonu.
Nedideliame bute jis gyvena su žmona ir dukra. Išgyvena iš pinigų, kuriuos jam duoda tėvai, kartais – ir draugai. Tačiau pinigų trūksta – jų niekaip neužteks ir nuomai, ir maistui, ir kurui, kad nebūtų sušalta žiemą.
„Tu arba esi su režimu, arba esi priešas. Arba esi kariuomenėje, arba esi vyras, kurio gyvenimą pradeda valdyti baimė“, – sako jis. Režimas, anot jo, intensyviai viską stebi. „Jeigu visko nestebi slaptosios tarnybos, tai už juos tai padaro visuomenė, kaimynai. Damaske yra posakis – susirinkome kartu išgerti, o išgerti mus verčia kitų žmonių baimė“, – kalba Houssamas.
Jis sako, kad niekada nenorėjo palikti šalies. „Maniau, kad turėjome pareigą užpildyti gatves – tol, kol režimas pasitrauks. Bet aš daugiau nebegaliu to daryti“, – sako jis. Iš 50 žmonių, su kuriais jis reguliariai susitikdavo Damaske pakalbėti apie politiką sukilimo pradžioje, gal vos apie 10 tebėra mieste. „Kiti išsiųsti į frontą, kad jais būtų atsikratyta“, – sako jis.
Vieną dieną jo žmona namo atsivedė draugę. Jos dukros žuvo, kai buvo apšaudytas jų namas. Aštuonmetis sūnus kenčia nuo sunkios depresijos, kelis kartus mėgino nusižudyti, daugiau nebekalba. Houssamas prisipažino, kad turėjo išeiti iš kambario: „Nebegaliu daugiau klausyti tokių istorijų“.
Iš kito pažįstamo jis girdėjo, kad valdžia pradeda apieškoti apleistus pastatus. Paprastai tokiuose prieglobsčio ieško pabėgėliai. Nors čia nebūna durų, langų vandens ir elektros, nuoma už tokią vietą siekia apie 50 JAV dolerių. „Valdžia dabar juos apieško ir paima kariuomenei tinkamo amžiaus vyrus, – sako Houssamas. – Jie vis artėja.“
Klesti prostitucija
Artėja ne tik kariuomenė, bet ir tie, kurie pelnosi iš karo. Damaske karaliauja samdomi kovotojai, kurie kaunasi B.al Assado pusėje, nes reguliari kariuomenė to padaryti viena nėra pajėgi.
Jų mėgstama vieta – viešnamiai, kurių Damaske netrūksta. Anksčiau suteneriai klientų ieškodavo net gatvėse, jiems pašnibždėdami „Gal pertraukėlės?“. Viešbučių paskutinieji aukštai būdavo rezervuoti prostitutėms. Į valdžią atėjęs B.al Assadas amžiaus pradžioje apribojo prostituciją. Bet kai prasidėjo pilietinis karas, prekyba seksu Sirijoje vėl suvešėjo.
Viešnamiai – paskutinė mėginimo pabėgti nuo tikrovės stotelė. Čia paguodos ateina tie, kurie kaunasi kare – tie, kurie kankina, vagia ir žudo.
Viešnamiai – paskutinė mėginimo pabėgti nuo tikrovės stotelė. Čia paguodos ateina tie, kurie kaunasi kare – tie, kurie kankina, vagia ir žudo.
„Violine“ kabarete niekas nesislapsto. Prie vieno stalo sėdi vyras prasagstytais marškiniais ir kreditine kortele ant stalo stumdo kokaino takelius. Suuosto susuktu tūkstančio svarų banknotu. Kitą takelį pasiūlo šalia sėdinčiai prostitutei. Niekas į tai nekreipia dėmesio, niekam nerūpi.
Ant scenos apie meilę dainuoja aptempta juoda suknele vilkinti ir veidą kauke dengianti moteris. Dauguma vyrų prie diržų turi pritaisytus šautuvus. Kai kurie tiesiog saujose laiko krūvas pinigų, kuriuos karts nuo karto teatrališkai švysteli ant scenos.
Kai kurie yra kariuomenės pareigūnai, tačiau dauguma – Nacionalinės gynybos pajėgų nariai. Tai savanoriai kovotojai, kurie pavaldūs režimui, bet elgiasi tarsi nusikalstama grupuotė. Jie plėšia, grobia, prekiauja narkotikais, ir valdžia jų nebegali sukontroliuoti.
Tabu pabaiga
Prostitutė Rim – ištatuiruotais antakiais ir plonomis lūpomis, kurias pasistorina lūpdažiu. Jai 37-eri, ji turi dvi dukras. Prieš septynerius metus jos vyro tėvai ją su viena mergaite išmetė į gatvę, kai vyras nusprendė ją palikti. Iš pradžių ji miegojo lauke, paskui įsidarbino kabarete.
Jeigu nėra aišku, ar išgyvensi iki rytojaus, jokie tabu pradeda nebegalioti.
„Tai stabilus darbas karo metu“, – sako jis. Moteris nori turėti pinigų dukters baleto pamokoms ir maistui ant stalo. Tik tokie jos norai.
Karas naikina miestą, verčia jo gyventojus kautis, mirti arba bėgti. Tačiau jis juos ir pažadina seksualiai. Jeigu nėra aišku, ar išgyvensi iki rytojaus, jokie tabu pradeda nebegalioti.
Tą vakarą Kinanas ir Elida leido ir „Zodiako“ klube, kuriame gėrė stipriuosius alkoholinius gėrimus ir klausė garsios techno muzikos. Vos vakar už 100 metrų nuo baro sprogo du sviediniai, užmušdami du vyrus.
Jaunai porai praeinant pro šalį, ten dar dirbo dažytojai baigė uždengti paskutinius sprogimo pėdsakus. „Gyveni tik vieną kartą“. Kinanas su Elida dar pasivaikšto gražiomis Damasko gatvėmis, kuriose linksminasi gerai apsirengę miestiečiai. „Der Spiegel“ žurnalistai rašo, kad – kad ir kaip absurdiškai tai beskambėtų – Damaskas vis dar yra gražus miestas. Vis dar funkcionuojantis. Bent jau paviršiuje.
Bet po gražiu paviršiumi – tuoj iki mirties baigiantis nukraujuoti miestas, kuris sekina savo gyventojus, baugščiai leidžiančius dienas po savo vadovu ant kalno. Arba bėgančius. Arba mirštančius.
