Prieš šį balsavimą BBC žurnalistas Steve'as Rosenbergas keliavo iš Rytų Ukrainos į Kijevą. Kelyje jo laukė drąsa ir chaosas.
Sovietmečiu Viktoras buvo sprogmenų naikinimo ekspertas Raudonojoje armijoje. Jis nukenksmino daugiau kaip 10 tūkst. sprogstamųjų užtaisų, daugumą jų Afganistane. „Kiekvieną kartą rizikuodavau“, – sako Viktoras, pridurdamas, kad „niekada negali žinoti, su kuo iš tiesų susiduri“.
Pasitraukęs iš Sovietų armijos Viktoras pagaliau tikėjosi ramesnio gyvenimo. Jis turėjo darbą Luhansko lokomotyvų gamyklos apsaugos skyriuje. Tačiau šią vasarą Rytų Ukrainoje prasidėjo karas tarp prorusiškų teroristų ir Ukrainos karių. Daugelį savaičių Luhanskas buvo fronto linija. Artilerija talžė miestą, 156 kartus buvo apšaudyta gamykla, kurioje dirba Viktoras.
„Niekada nesvajojau vėl grįžti prie senojo savo darbo“, – sako jis. Tačiau grįžti prie jo teko ne tik gamykloje, kurioje dabar dirba. Jis pasisiūlė padėti visame Luhansko mieste.
Tai yra viena iš daugelio drąsių žmonių istorijų, kurias BBC žurnalistui teko išgirsti kelionės metu. „Tai vienas iš daugelio pavyzdžių, kokius nepaprastus dalykus daro paprasti žmonės, nes jų pasaulis tiesiog apvirto aukštyn kojomis“, – rašo BBC korespondentas.
Sumušti, tačiau nepalūžę
Portalas 15min.lt jau yra rašęs, kaip Kremliaus galvažudžiai sadistiškai tyčiojosi iš Ukrainos karius palaikančios moters. Kai prorusiški teroristai užėmė Donecką, Irina Dovgan nusprendė pagelbėti Ukrainos kariams.
„Kartu su kitomis moterimis mes surinkome maisto, antklodžių ir uniformų“, – dalijasi prisiminimais ji ir tęsia toliau:
„Kariai neturėjo jokių kamufliažų, tik marškinėlius. Mes važiavome dvi valandas, kad juos pasiektume. Kai nusigavome pas juos, jie paklausė: „Kaip jums pavyko tai padaryti? Jūs ką tik pravažiavote pro minų lauką!“
Kai teroristai sužinojo apie I.Dovgan, jie įsiveržė į jos namus. Jai buvo uždėti antrankiai, moteris išgabenta į Donecką. Ji pasakoja, kad teroristai šaudė netoli jos ausų. Ji buvo mušama, gąsdinama ir kankinama.
„Aš užsidengiau galvą, šliaužiau grindimis. Verkiau, per mano veidą bėgo snargliai ir seilės. Šaukiau: „Prašau, nustokite. Tiesiog mane nužudykite“, – teigė moteris.
Tačiau, užuot ją nužudę, jie kankino ją dar labiau. Įvyniojo moterį į Ukrainos vėliavą, ant kaklo pakabino plakatą su užrašu „Ji žudo mūsų vaikus“ ir nuvežė į Donecko centrą.
„Viena vyresnio amžiaus moteris trenkė man į galvą ir pečius su savo lazda“, – pasakojo nelaisvėje laikyta moteris. Irina pasakojo, kad Donecko centre ji išbuvo apie tris valandas, šalia jos stovėjo ginkluoti osetinai. Jie moterį daužė kaskart, kuomet ji pradėdavo kristi. Praėjus keturioms dienoms moteris buvo paleista.
„Žmonės, kurie mane mušė ir žemino, negali manyti, kad mane sugniuždė, kad aš palūžau. Aš stipri“, – tvirtino moteris.
Nusilenkė aukoms
Jelena Aleksejeva irgi stipri. Ji – iš Donecko, tačiau BBC žurnalistas su ja susitiko Kijevo Nepriklausomybės aikštėje. Ji tylėdama pagerbė memorialą, skirtą daugiau kaip 100-ui Maidano kovotojų, kuriuos per sukilimą nužudė Viktoro Janukovyčiaus valdžios pajėgos.
Važiavau čia iš Rytų, kad galėčiau nusilenkti šiems žmonėms, – sako Jelena.
„Važiavau čia iš Rytų, kad galėčiau nusilenkti šiems žmonėms“, – sakė Jelena.
„Europa yra teisingas kelias mums. Deja, grįžusi namo negaliu apie tai kalbėti su kaimynais, nes yra žmonių, kurie mano kitaip“, – teigia ji.
Tarsi kitas pasaulis
Po Donecko ir Luhansko Kijevas atrodo lyg kitas pasaulis: pilnos gatvės, kavinės, prekybos centrai. Tačiau ir Ukrainos sostinė jaučia skausmą.
Ant Šv. Andrejaus bažnyčios sienos pakabintas milžiniškas plakatas su šimtų Ukrainos karių, kurie žuvo kovodami šalies Rytuose, pavardėmis. Taip pat pakabintas sąrašas, kuriame 504 kariai, laikomi dingusiais.
