Augant susirūpinimui dėl galimo Belgijos skilimo ir rinkoms pajutus silpnumą skolų naštos prislėgtos Europos politiniame centre, apžvalgininkai rimtai abejoja, ar įmanoma įveikti gilų kalbinį, politinį ir ekonominį susiskaldymą šioje federalinėje valstybėje.
Karalius Albertas II žengė pirmąjį žingsnį ir susitiko su pasitraukiančiu laikinosios vyriausybės vadovu Yves'u Leterme'u bei sekmadienį vykusius visuotinius rinkimus, kurių baigtis prilygo politiniam žemės drebėjimui, laimėjusio Naujojo flamandų aljanso lyderiu 39–erių metų Bartu de Weveriu.
B.de Weveris, kuris rūmuose pasirodė neryšėdamas kaklaraiščio, pasisako už tai, kad turtingas šiaurinis Flandrijos regionas, kur gyventojai kalba olandų kalba, ilgainiui taikiai atsiskirtų nuo Belgijos ir taptų nepriklausomas, o šiuo metu jis siekia visiškos finansų kontrolės.
Kiek vėliau karalius susitiko su gyventojų mažumą sudarančiai prancūzakalbei bendruomenei, įsikūrusiai Valonijos regione, atstovaujančių socialistų lyderiu Elio di Rupo.
Homoseksualumo neslepiantis E.di Rupo dabar laikomas realiausiu kandidatu į vyriausybės vadovo postą, kurį užėmęs taptų pirmuoju nuo aštuntojo dešimtmečio frankofonų premjeru. B.de Weveris leido aiškiai suprasti, kad jo nedomina aukščiausias valdžios postas.
„Ne, Belgija nestovi prie skilimo slenksčio, net jei taip gali atrodyti stebint iš užsienio“, – spaudos konferencijoje sakė E.di Rupo, kurį citavo laikraščio „Le Soir“ interneto svetainė.
Rinkėjams parodžius, jog jie pritaria flamandų reikalavimams dėl tolesnės federalinių įgaliojimų decentralizacijos, o žiniasklaidai keliant klausimą, ar artimiausiais mėnesiais įmanoma pasiekti kokį nors kompromisą, šalies ateitis atrodo labai miglota.
Flamandai pasisako už tai, kad būtų išlaikyti tik mažiausiai tamprūs ryšiai federaliniu lygiu, ir neabejojama, kad pagrindinė kova vyks dėl valstybės finansų.
N–VA bastionu laikomoje Overeisėje netoli Briuselio, kur municipalinė valdžia pasitelkė nekilnojamojo turto agentus, kad užkirstų kelią čia įsikurti frankofonams, flamandų rinkėjai aiškiai pasakė, jog žmonės „nebenori, kad didelė dalis jų pinigų keliautų į Valoniją“, sakė olandiškai kalbanti Eliane Bergiers.
Į pensiją išėjusi prancūzų kalbos mokytoja Francine Beyens sako pajutusi „daug metų“ Overeisėje tvyrantį priešiškumą. Pasak jos, prancūzakalbius iš čia išstūmė labiau pasiturintys flamandai.
„Nedaug mūsų beliko. Priežastis labai paprasta – mes turime mažiau pinigų“, – sakė moteris.
Flamandams siekiant dar didesnės autonomijos, skurdesnio pietinio Valonijos regiono lyderiai kovos už tai, kad Belgija toliau gyvuotų kaip gerovės valstybė.
Belgijoje, turinčioje 10,5 mln. gyventojų, iš kurių 60 proc. kalba flamandų kalba, nuo praėjusių visuotinių rinkimų 2007 metais valdė trys premjerai ir keturios vyriausybės.
Tikrai nebus paprasta pasiekti koalicinį susitarimą, kuris galėtų padėti išvengti galutinio šalies skilimo, galinčio tapti precedentu kitiems į nepriklausomybę linkusiems europiniams regionams pradedant Škotija ir baigiant Katalonija.
„Jei mūsų šalis kelis mėnesius bus be vyriausybės, nukentės mūsų kredito reitingai“, – įspėjo Belgijos didžiausios darbdavių federacijos ir prekybos asociacijos „Agoria“ vadovas Paulas Soete, būgštaujantis, kad gali smarkiai išaugti valstybės obligacijų pelningumas, kaip nutiko Graikijoje ir Ispanijoje.
