Tarp Lietuvoje viešėjusių svečių – garsus amerikiečių atsargos generolas leitenantas, pernai tarnybą baigęs JAV sausumos pajėgų Europoje vadas Benas Hodgesas, šiuo metu Europos politikos analizės centro (CEPA) Vašingtone Pershingo vardo Strateginių Studijų pirmininkas, ir britų brigados generolas Paulas Tennantas, NATO Sąjungininkų greitojo reagavimo korpuso Jungtinės ugnies paramos ir efektų vadas.
– Kartu su NATO šalių generolais ir pareigūnais lankėtės vadinamajame Suvalkų koridoriuje, viename jautriausių NATO kolektyvinės gynybos taškų Rytų Europoje. Koks jūsų įspūdis savo akimis pamačius ir įvertinus saugumo situaciją šioje vietovėje?
P.Tennantas: Tai jau trečias mano apsilankymas šiame ruože. Viena išvadų, kurią priėjome diskutuodami su Lietuvos pareigūnais ir NATO sąjungininkais, yra ta, jog reikėtų pernelyg neišpūsti šios grėsmės. Be abejo, šis 65 kilometrų ruožas tarp Kaliningrado ir Baltarusijos sienos yra svarbus geografinis taškas. Turint omenyje priešininkų keliamas karines grėsmes ir iššūkius, ši vieta veikia tarsi magnetas. Šias grėsmes privalu nuodugniai išstudijuoti, kaip tik todėl ir lankiausi čia jau trečią kartą.
B.Hodgesas: Tai svarbus ruožas būtent dėl siaurumo, apie kurį užsiminė generolas P.Tennantas. Trys NATO sąjungininkės – Lietuva, Latvija ir Estija – driekiasi į šiaurę nuo šios sienos, savo ruožtu Rusija Kaliningrade yra sutelkusi daug ginklų ir karinės įrangos. Galime įsivaizduoti scenarijų, kaip konflikto metu Rusija užimą šį ruožą ir izoliuoja tris Baltijos šalis nuo likusių NATO valstybių.
Tokiam scenarijui privalome užkirsti kelią. Šiuo metu jis menkai tikėtinas, tačiau mes kaip tik ir siekiame užtikrinti, kad jis ir toliau išliktų menkai tikėtinas. Turime užtikrinti, kad šis koridorius nuolat išliktų atviras. Vizito metu sužinojome daug naujų dalykų apie šios vietovės istoriją, pavyzdžiui, faktą, kad ji visada buvo suprantama kaip vieta, kurios atvirumas privalo būti užtikrintas.
Itin svarbu pabrėžti, kad „Suvalkų koridoriaus“ problema nėra tik vienos valstybės problema. Tai viso NATO aljanso problema, kurią būtina spręsti bendromis pastangomis. Mane ramina ir pasitikėjimo suteikia faktas, jog NATO sąjungininkai – Jungtinė Karalystė, Vokietija ir kitos šalys – glaudžiai bendradarbiauja ir demonstruoja solidarumą Lietuvai ir Lenkijai.
– Ar JAV administracija yra patenkinta Lietuvos pastangomis didinti gynybos išlaidas ir stiprinti gynybos pajėgumus?
B.Hodgesas: Taip. Lietuva yra nuostabus pavyzdys, kaip tauta daro viską, ką gali, kad apgintų savo valstybę. Turėtume kalbėti ne vien apie išlaidų gynybai didinimą.
Jūs turite puikią „Geležinio vilko“ mechanizuotąją pėstininkų brigadą ir „Žemaitijos“ motorizuotąją pėstininkų brigadą, galite didžiuotis aukščiausio rango karininkais ir seržantais (tiek vyrais, tiek moterimis). Taip pat žaviuosi vyrais ir moterimis, kurie dirba Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijose. Tai ne mažiau svarbu.
Derėtų pasidžiaugti ir Lietuvos kariuomenės modernizacijos procesais, pavyzdžiui, neseniai iš Vokietijos įsigyta artilerijos ginkluote ir pėstininkų kovos mašinomis. Galiausiai noriu pagirti kariuomenės vadą Joną Vytautą Žuką, Gynybos štabo viršininką Vitalijų Vaikšnorą, Sausumos pajėgų vadą Valdemarą Rupšį. Jų dėka Lietuva turi aiškų gynybos planą, sklandžiai koordinuojamą su NATO sąjungininkais.
Taigi tai nėra vien išlaidų gynybai didinimas, ką Lietuva daro nuosekliai, bet apskritai rimtas požiūris į gynybą. Lietuva turi garbingą nacionalinio pasipriešinimo tradiciją, partizanų istoriją. Niekas niekuomet neabejojo kovinga Lietuvos dvasia. Augančios investicijos gynybos sektoriuje yra įspūdingos. Lietuva kelia lūkesčių kartelę kitoms NATO sąjungininkėms, ir aš noriu pateisinti šiuos lūkesčius.
– Kaip vertinate dabartinį regioninio bendradarbiavimo saugumo srityje lygį?
P.Tennantas: Labai įdomus klausimas. Trijų Baltijos šalių sostinių lokacijos sukuria papildomų problemų kiekvienos iš jų gynybos planavime. Nors esama lūkesčių, jog bendras Aljanso gynybos planas visoms trims valstybėms išspręs visas problemas, toks scenarijus atrodo nerealistiškas ir net kiek nehumaniškas.
Mes turime atliepti kiekvienos iš Baltijos šalių unikalius iššūkius. Tai viena didžiausių problemų, su kuria susiduriame šiandien. Ji nėra neišsprendžiama, tačiau verčia mus pritaikyti karinę strategiją kiekvienos šalies individualiems poreikiams.
B.Hodgesas: Generolas P.Tennantas yra visiškai teisus. Visos trys valstybės yra skirtingos ir turi skirtingą požiūrį į saugumo iššūkius bei poreikius. Jeigu reikėtų nurodyti sritį, kurioje norėčiau matyti glaudesnį bendradarbiavimą, tai būtų suderintas karinės įrangos pirkimas. Visgi reikėtų pabrėžti, jog visos trys šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – pastaraisiais metais padarė didžiulę pažangą mobilizacijos ir modernizacijos srityse.
Tartu (Estija) veikiantis Baltijos gynybos koledžas yra puikus pavyzdys, kaip sukurti instituciją, kurioje kartu mokosi ir savo patirtimi dalinasi trijų Baltijos šalių ir daugelio kitų šalių atstovai. Tai sektinas regioninio bendradarbiavimo pavyzdys.
Verta paminėti ir NATO pajėgų integravimo vienetų (NPIV) Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje koordinacinę veiklą. Turiu pasakyti, kad Lietuvos NPIV yra tikrai puikus; jam vadovauja išskirtinis danų pulkininkas Jakobas Søgårdas Larsenas. Šešių NPIV veiklą koordinuoja Lenkijoje esantis NATO daugianacionalinis šiaurės rytų korpusas, kuris ir turi užtikrinti efektyvų regioninį atgrasymą.
Galiausiai yra bendros karinės pratybos. Birželį vyks JAV pajėgų Europoje organizuojamos „Kardo kirčio“ pratybos. Šiose ar kitose tarptautinėse pratybose (pavyzdžiui, BALTOPS Baltijos jūros pratybose) vienu metu dalyvaus apie 30 000 žmonių iš maždaug 20 valstybių sąjungininkių. Tai bus puiki proga kartu mokytis, treniruotis ir išmėginti naujas koncepcijas.
– Tai, ką sakote, iš tiesų nuteikia pozityviai. Visgi akivaizdu, kad gynybos srityje Baltijos šalys vis dar turi daug spragų. Kurias mūsų silpnąsias vietas išskirtumėte? Kur vertėtų kreipti daugiausia dėmesio artimiausiu metu?
P.Tennantas: Aš šiek tiek performuluočiau klausimą. Labiau norėčiau akcentuoti jūsų stipriąsias puses. Ir tai nėra vien retorinis žaidimas. Jūs, taip pat Lenkija ir kitos Baltijos šalys, turite itin turtingą karinio ir pilietinio pasipriešinimo istoriją. Jūsų žemė yra jūsų draugas. Jūs esate namų komanda. Bet kokioje konfrontacijoje su išorės priešu jūs turėsite ženklų namų komandos pranašumą. Taigi verčiau reikėtų diskutuoti apie tai, kaip dar geriau išnaudoti šį natūralų pranašumą. Būtent čia vertėtų dėti akcentą. Jau nekalbant apie jūsų nacionalinį pasididžiavimą ir gynybinį instinktą.
B.Hodgesas: Generolas P.Tennantas teisus. Žinoma, visada yra kur tobulėti. Gynybos sektoriuje tobulumui ribų nėra.
– Paminėsiu vieną konkretų rūpestį – mes vis dar verkiančiai stokojame priešlėktuvinės gynybos pajėgumų. Ar Lietuva gali, tikriausiai su NATO sąjungininkų pagalba, greitu metu užpildyti šią spragą?
B.Hodgesas: Mano galva, Lietuva pribrendo perėjimui nuo oro policijos prie oro gynybos. Apie tai vertėtų rimtai susimąstyti. Kalbant apie priešlėktuvinę ir priešraketinę gynybą, reikia turėti omenyje skirtingus jos lygmenis.
Nenusipirksite vienos ginklų sistemos, kuri galėtų nušauti visus įmanomus objektus. Reikia turėti omenyje skirtingo sudėtingumo lygmenis, integruotus į vieną sistemą. Manau, kad Lietuvos atveju vertėtų pagalvoti apie tokį ateities scenarijų: Lietuva įsigyja priešlėktuvinę ginkluotę, pajėgią atremti žemo lygio grėsmes – pavyzdžiui, sraigtasparnius ar vadinamuosius „dronus“, tuo tarpu Aljansas įsipareigoja saugoti šalies kritinę infrastruktūrą, į kurią gali taikytis sudėtingesnės priešo puolamosios sistemos. Aljansui vertėtų pagalvoti apie tokį ar panašų variantą.
– Kaip vertinate naujausias Europos Sąjungos gynybos integracijos iniciatyvas, tokias kaip PESCO ir Europos gynybos fondas?
B.Hodgesas: Itin pozityviai. ES šalys privalo kur kas geriau sustyguoti savitarpio koordinaciją tokiose srityse kaip infrastruktūra, karinių dalinių mobilumas, išplėsti tiltų, geležinkelių ir uostų pajėgumai.
ES yra ideali institucinė struktūra, galinti užtikrinti pažangą šiose kertinėse sferose. Kitas svarbus ES planų orientyras – karinės įrangos pirkimų koordinavimas. Pasakysiu dar daugiau: manau, kad jei PESCO ar kitų iniciatyvų dėka ES šalys sukurs NATO aljansui karinę vertę turinčios infrastruktūros, šiuos dalykus derėtų įskaičiuoti į NATO reikalaujamus 2 procentus nuo šalies BVP, skiriamus šalies gynybai.
– NATO vadovybė nuosekliai palaiko ES gynybos integracijos planus, tačiau iš JAV administracijos neseniai pasigirdo skeptiškų balsų. Ar jums tai atrodo nuoseklu?
B.Hodgesas: JAV visada ragino ES šalis daryti daugiau ir investuoti daugiau gynybos sektoriuje. Tad kai ES imasi daryti daugiau, JAV turėtų tai sveikinti. Yra tik vienas dalykas, kurio mes pageidaujame – skaidrumas. Nėra jokio reikalo kurti paralelinę karinę infrastruktūrą Europos Sąjungoje, kuri pakeistų NATO.
Daugelis ES šalių susiduria su sunkumais įgyvendinant savo finansinius įsipareigojimus NATO, tad būtų sunku įsivaizduoti, jog iš kažkur atsirastų finansų dar vienam paraleliniam kariniam aljansui žemyne. Mane neramintų, jei ES staiga sumanytų kurti kažką, kas dubliuotų NATO pajėgumus ar nusiurbtų NATO stiprinimui skirtas investicijas. Nepamirškime, kad NATO yra pats sėkmingiausias karinis aljansas pasaulio istorijoje. Visgi matydamas dabartinius PESCO planus esu įsitikinęs, kad ES tikrai gali padidinti mūsų bendrąjį saugumą.
– Euroskeptikai mėgsta kartoti, kad PESCO ir panašios iniciatyvos neišvengiamai dubliuos NATO pajėgumus, tačiau skaitydamas jų pasisakymus visuomet pasigendu konkrečių pavyzdžių apie galimą dubliavimą. Kur tiksliai gali įvykti dubliažas? Gal Jūs žinote konkrečių pavyzdžių?
B.Hodgesas: Ne, nežinau.
P.Tennantas: Aš taip pat nežinau. Manau, jog generolas B.Hodgesas tiksliai nusakė reikalo esmę. ES planai yra skirti bendram infrastruktūros tobulinimui, ir būtent į jį turi būti orientuoti.
– Tarp patvirtintų PESCO iniciatyvų yra ir „greitojo reagavimo pajėgų“ kibernetinio saugumo srityje kūrimas, kurio ėmėsi Lietuva.
B.Hodgesas: ES turi daugybę komitetų, procedūrų ir taisyklių tokiose srityse kaip kibernetinis saugumas, tad jei tokios iniciatyvos pagerins žemyno kibernetinį saugumą, aš jas šimtu procentų palaikau. Kol kas matau tik pozityvius PESCO elementus ir linkiu, kad ES sektųsi įgyvendinant išsikeltus tikslus gynybos srityje.
Jungtinės Valstijos turi išlikti aktyvios Europoje. Visi patikimiausi JAV sąjungininkai yra Europoje (taip pat Kanada ir Australija). Mes negalime nusisukti nuo Europos. JAV-ES ekonominiai ryšiai yra patys svarbiausi visame pasaulyje. Siekdamos išlaikyti savo saugumą ir ekonominę gerovę, Jungtinės Valstijos turi dėti visas pastangas, kad saugios ir ekonomiškai klestinčios būtų ES valstybės. JAV turi būti viena iš Europos lyderių. Mums reikia Europos. Todėl viskas, ko šiuo metu ES siekia gynybos srityje, vertintina teigiamai iš JAV perspektyvos.
– Paskutinis klausimas apie Rusiją. Turbūt neperspausiu sakydamas, kad pastaraisiais metais Vakarų valstybės pagaliau atsibudo ir ėmė rimtai vertinti Rusijos keliamą grėsmę, ypač tokiose srityse kaip informacinės operacijos ir kibernetinis saugumas. Visgi Kremlius yra gana lankstus. Vakarams nukreipus dėmesį į vienas agresijos formas (dezinformacija, „fake news“ ir pan.), Rusija gali persiorientuoti į kitas hibridines veikas. Kuria kryptimi Rusija gali žengti kitą žingsnį?
P.Tennantas: NATO, pats sėkmingiausias karinis aljansas pasaulio istorijoje, skiriasi nuo tokių šalių kaip Rusija dviem kertiniais aspektais. Pirma, NATO priima sprendimus bendro šalių narių sutarimo pagrindu. Tai padaryti ženkliai sudėtingiau, kai aljansą sudaro 29, o ne viena valstybė. Antra, mes sau keliame ir toliau turime kelti kitokius moralinius standartus. Kartais šie du aspektai pastato mus į silpnesnę poziciją. Šalys, tokios kaip Rusija, paprastai nepraleidžia progos pasinaudoti šiomis aplinkybėmis.
Jūsų įvardintos veiklos sritys – informacinis ir kibernetinis saugumas – išliks vienomis svarbiausių artimiausiais metais. NATO privalo atsikovoti pastaraisiais metais prarastas pozicijas šiose srityse.
B.Hodgesas: Yra dvi sritys, į kurias atkreipčiau ypatingą dėmesį. Pirma, informacinis laukas. Rusija naudoja dezinformaciją kaip artileriją, bombarduodama melais ir pernelyg nesirūpindama išpuolių tikslumu. Taip ji siekia pakirsti Aljanso vienybę ir pasitikėjimą mūsų pačių institucijomis. Kalbant apie įsikišimą į rinkimų procesą, manau, kad jiems nerūpi, kuris kandidatas ar partija laimės – jiems svarbu, kad mes suabejotume pačiu rinkimų procesu ir rezultatų legitimumu. Mes turime pasitikėti savo institucijomis ir jas stiprinti.
Kita sritis – energetika. Ilgą laiką Rusija savo tikslais išnaudojo aukštas naftos kainas. Šiuo metu naftos kaina nėra tokia aukšta, todėl ir šis instrumentas nebėra toks efektyvus kaip anksčiau. Šiandien labiau akcentuočiau gamtinių dujų kortą – galime kalbėti apie tokius projektus kaip „Nord Stream II“, kurie išnaudojami politiniais tikslais ir yra naudojami kaip ginklai. Viliuosi, kad ES teisė užkirs kelią „Nors Stream II“ projekto realizacijai.
Vienas geriausių būdų kovoti prieš Rusiją – sumažinti mūsų priklausomybę nuo Rusijos išteklių. Baltijos šalys elektrą vis dar eksportuoja iš Rusijos. Todėl reikėtų geriau patyrinėti, kaip Rusija naudoja energetiką kaip ginklą. Turime atsakingai įvertinti Rusijos energetikos infrastruktūrą, bet taip pat rasti būdų, kaip patiems nuo jos atsiriboti. Kuo greičiau tai padarysime, tuo saugesni būsime.
– Ačiū už pokalbį.
Interviu autorius Simas Čelutka yra Vilniaus politikos analizės instituto Europos saugumo programos vadovas.
