Visą laišką publikuoja JAV leidinys „Politico“:
Kai buvo paskelbtos naujienos, kad mūsų kolegos iš Prancūzijos buvo nužudyti, didžiulio skausmo jausmas persmelkė visą mūsų redakciją – netrukus apėmė ir baimė. Po viso to, kas įvyko, atrodo visiškai įmanoma, kad galime tapti kitu teroristų taikiniu, kad kažkas mums gali nutikti čia pat, Berlyno širdyje, nors esame taip toli nuo „Charlie Hebdo“ redakcijos.
Jeigu kalbėtume apie Europos laikraščius, kurie yra beveik kaip „Charlie Hebdo“, vienam tokių vadovauju aš – „Die Tageszeitung“, kuris paprasčiausiai reiškia „dienraštį“. Kaip ir „Charlie Hebdo“ mūsų leidinys dažnai naudoja satyrą. Mes taip pat publikavome pranašo Mahometo karikatūras. Mes nusprendėme perpublikuoti „Charlie Hebdo“ pirmojo numerio, kuris pasirodė po kraupių žudynių, viršelį ne tik norėdami išreikšti savo solidarumą, bet ir norėdami parodyti, kad teroristai negali mūsų užčiaupti ir sustabdyti nuo to, ką mes norime pasakyti apie islamą arba bet kurią kitą religiją.
Po kruvinų žudynių Paryžiuje, neprireikė daug laiko, kad prie mūsų pastato imtų stovėti policijos automobilis.
Nuo sausio 8 d. stipriai ginkluoti policijos pareigūnai pradėjo saugoti įėjimą. Pavojus išaugo dar labiau po to, kai vokiečių laikraštis Hamburge, perspausdinęs karikatūras, ankstų sekmadienio rytą, tapo padegėjų taikiniu. Tik niekas nenukentėjo. Socialiniame tinkle „Facebook“ pasirodė iliustracijų, kuriose sufabrikuotas toks pats likimas mūsų redakcijai.
Beje, mes pagarsėję kaip leidinys, kuris vienas labiausiai kritikuojančių vokiečių pareigūnus. Nesupraskite manęs klaidingai: esame dėkingi už pagalbą. Užuot mėtę į policijos daržą akmenis, mes pasiūlome pareigūnams karštos arbatos, siaučiant šaltam vėjui Vokietijos sostinėje.
Tai – maža mūsų dėkingumo išraiška. Vis dėlto, kai įeidami į pastatą kiekvieną dieną matome ginklus mums negarantuoja visiško saugumo jausmo. Po siaubingų įvykių Paryžiuje aš nuolat matau kolegas susibūrusius grupelėmis klausinėjančius: „Kaip jautiesi? Ar mes turėtume jaudintis? Ar tu taip pat bijai?“.
Kraujas Paryžiuje dar nebuvo neišdžiūvęs, kai Alexanderis Gaulandas iš „Alternatyvos Vokietijai“ tvirtino, kad šios žudynės yra įrodymas, jog Vokietija turi teisę bijoti musulmonų kultūros, ir kad vokiečiai turi teisę, netgi pareigą, ginti krikščioniškąjį paveldą.
Kiekviename susitikime mes kalbame, ar ši baimė mus veikia, ar ji veikia mūsų būdus pranešti įvykius, ar daro įtakos mūsų redakcijai. Ar žodžio laisvę jau sužeidė stipriausias teroristų ginklas – jie pasėjo baimę? Iki šiol mes atsilaikėme. Tačiau ateinančios dienos ir mėnesiai atsakys šį klausimą.
Teroristiniai išpuoliai Prancūzijoje smogė Europai lemtingu metu. Patiriame didelių poslinkių politinėje arenoje, kurie kelia pavojų visai pastarųjų dviejų dešimtmečių pasaulio tvarkai. Mes matome, kaip daugelyje Europos šalių, tarp jų ir Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje bei Italijoje stiprėja dešinysis sparnas. Netgi Vokietijoje mes turime naujų partijų (euroskeptiška partija „Alternatyvioji Vokietija“ (AfD), kurios yra stiprių antieuropietiškų pažiūrų.
Visas šias politines partijas dažnai sieja šis tas bendra: savo tikslams pasiekti jie išnaudoja ne tik realias nedarbo, skurdo problemas, tačiau yra tikri Europos Sąjungos (ES) kaltinimo meistrai – jie kaltina ES dėl visko, kas bloga nutinka. Jų tikslas – vėl nacionalizuoti savo šalis ES kaina, sustiprinti savo šalies ir parlamento galią, ir kovoti su liberalizacija savo visuomenėje. Daugelis iš jų smarkiai piktinasi homoseksualais ir yra dideli rasistai. Jie puoselėja svajonę grąžinti senąją tvarką, kai baltieji vyrai, krikščionys, priklausantys aukštesnei klasei, stovėjo prie jų šalių vairo.
Berlyno siena griuvo prieš 25 metus. Tai reiškia, kad yra daugybė žmonių, kurie yra tokio amžiaus, kad gali balsuoti, kurie niekada nepatyrė Šaltojo karo, kurie niekada negyveno padalintoje Europoje ir kurie lengvai gali pamiršti ES grožį.
Tai palengvina kai kurių dešiniojo sparno politikų bandymus išnaudoti šiuos teroristinius išpuolius savo tikslams.
Tai palengvina kai kurių dešiniojo sparno politikų bandymus išnaudoti šiuos teroristinius išpuolius savo tikslams. Kraujas Paryžiuje dar nebuvo neišdžiūvęs, kai Alexanderis Gaulandas iš „Alternatyvos Vokietijai“ tvirtino, kad šios žudynės yra įrodymas, jog Vokietija turi teisę bijoti musulmonų kultūros, ir kad vokiečiai turi teisę, netgi pareigą, ginti krikščioniškąjį paveldą.
Nesvarbu, ar jie vokiečiai, prancūzai, ar britai, Europa baiminasi sulaukti daugiau teroro iš islamistų. Bet atsakymas negali būti nurašytas taip vadinamajam civilizacijų susidūrimui. Reikia išanalizuoti padėtį, o per analizę rastos priežastys gali vesti prie sprendimų. Paryžiaus teroristai buvo prancūzai. Jie gimė Prancūzijoje, lankė prancūzų mokyklas. Europa turi suvokti, kad musulmonai nėra užsieniečiai ar pašaliečiai. Jie tokie patys kaip ir prancūzai, vokiečiai ir britai, jie tokie pat kaip krikščionys, žydai ar ateistai.
Europos Sąjunga, vieno vieningo žemyno namai, yra pagrindinė priežastis, kodėl mes gyvename taikoje jau apie 70 metų. Mūsų sąjunga buvo vienintelis būdas užsigydyti Antrojo pasaulinio karo žaizdas, sukurti pasitikėjimą vieni kitais. Turime tai suvokti ir nedelsdami kartu stoti į kovą su dideliais šių dienų iššūkiais – ypatingai su augančiu teroristų ir tokių valstybių kaip Rusija smurtu.
Kitą savaitę vokiečių kalba bus išspausdinta ataskaita apie CŽV kankinimus. Ši ataskaita yra įrodymas, kad šalis gali būti klaidinama, kai ją užvaldo baimė.
Mes, kaip Europos žurnalistai, privalome kovoti su šia baime ir palaikyti mūsų demokratijas, mūsų leidinį, policininkus už mūsų durų, kurie mus saugo, laisvę pasirinkti religiją ir Europos Sąjungą.
