Vokietijos prezidentas Christianas Wulffas ir kanclerė Angela Merkel, abu užaugę Rytuose, taip pat Berlyno meras Klausas Wowereitas šeštadienio rytą dalyvavo pamaldose koplyčioje, iškilusioje ten, kur 28 metus stovėjo siena.
Vėliavos ant Reichstago (parlamento) buvo nuleistos iki pusės stiebo, o Bažnyčių hierarchai ir regionų valdžia paragino vidurdienį tylos minute paminėti tuos mažiausiai 136 žmones, kurie žuvo Berlyne mėgindami kirsti sieną.
 |
| Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Berlyno sienos statybos 1961-aisiais |
Iš viso bandydami pabėgti iš Rytų Vokietijos į Vakarų Vokietiją žuvo 600–700 žmonių.
„Niekas nežino tikrų skaičių“, – sakė prezidentas Ch.Wulffas dalyvaujantiems minėjime Bernauerio gatvėje, kuri mena daugybę mėginimų pabėgti ir kurioje įrengtas memorialas, pritraukiantis kasmet po pusę milijono lankytojų.
„Mes lenkiame savo galvas prisimindami visus tuos, kurie žuvo prie sienos, ir šimtus žuvusiųjų prie Vokietiją dalijančios sienos“, – tarė jis.
„Žuvusieji ir sužeistieji, šimtai tūkstančių įkalintų ir politiškai persekiotų žmonių yra ne vienintelės sienos aukos, – tęsė prezidentas. – Milijonai buvo priversti atsižadėti gyvenimo, kurio jie troško.“
„Siena buvo diktatoriškos sistemos, neteisingos valstybės dalis“, – savo ruožtu sakė meras K.Wowereitas.
„Ji parodė žmonių nenorimos sistemos žlugimą, – pažymėjo jis. – Siena dabar yra istorija, bet mes neturime jos užmiršti.“
„Mes privalome išlaikyti jos atminimą ir perduoti ateities kartoms, kad tokios neteisybės niekada nebepasikartotų“, – pridūrė K.Wowereitas.
Vidurdienį Berlyne trims minutėms sustojo visi miesto autobusai ir traukiniai, vietinės radijo stotys nutraukė programas.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Berlyno sienos memorialo skulptūra, vaizduojanti Rytų Vokietijos pasienietį, išnešantį nušauto Peterio Fechterio, mėginusio perlipti sieną, kūną |
Per naktį prasidėjusį minėjimą koplyčioje daugiau kaip septynias valandas buvo skaitomi tų laisvės siekusių ir žuvusių žmonių vardai ir gyvenimo aprašymai.
Tarp jų ir 58-erių Ida Siekmann, pirmoji Berlyno sienos auka, žuvusi, kai 1961-ųjų rugpjūčio 22 dieną mėgino iš trečiojo aukšto peršokti sieną.
Tai ir 20-metis Chrisas Gueffroy, paskutinė auka, nušautas 1989 metų vasario 6 dieną, kai mėgino perplaukti kanalą, likus devyniems mėnesiams iki Berlyno Sienos griuvimo.
Prezidentas Ch.Wulffas anksčiau sakė, jog šios metinės vokiečiams yra proga apmąstyti tai, kaip toli jie nuėjo po tamsiausių Šaltojo karo dienų.
„Turime progą būti labai patenkinti, kad gyvename čia ir dabar, – sakė jis laikraščio „Die Welt“ šeštadienio numeriui. – Didžiuodamiesi galime žvelgti į nesulaikomą Rytų vokiečių laisvės troškimą ir Vakarų vokiečių solidarumą su jais.“
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Darbininkai restauruoja Berlyno sienos likučius. |
Europos Parlamento pirmininkas Jerzy Buzekas savo pareiškime nurodė, kad šios metinės „primena, jog turėtume puoselėti savo Europos Sąjungą ir vengti bet kokių naujų padalijimų.“
„Berlyno siena Europos košmaras buvo daugiau kaip 28 metus. Ji simbolizavo mūsų žemyno padalijimą ir pagrindinių žmogaus teisių nepaisymą bei pažeidimus“, – sakė buvęs Lenkijos premjeras, kuris tuo metu, kai iškilo siena, pats buvo Rytų Berlyne.
Siena iškilo ankstyvą 1961 metų rugpjūčio 13-osios, sekmadienio, rytą – tą dieną iš miego pakirdę berlyniečiai išvydo, kad jų miestas padalytas į dvi dalis. Ši diena buvo pasirinkta neatsitiktinai – Rytų Vokietijos valdžia suprato, kad šiltas vasaros laisvadienis yra palankiausias metas užklupti žmones nepasiruošusius.
Nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio iki sienos iškilimo maždaug 2,5 mln. žmonių (kasdien iki 3 tūkst.) pabėgo iš komunistinės Rytų Vokietijos, kurioje iš viso gyveno apie 19 mln. gyventojų. Tai paskatino režimą visiškai uždaryti sieną, ir tai buvo padaryta per slaptą operaciją „Rožė“.
Naktį iš rugpjūčio 12-osios į 13-ąją dešimtys tūkstančių sargybinių, kareivių ir policininkų paskubomis įrengė kontrolės postus ir pastatė užtvaras, virš kurių buvo nutiesta spygliuota viela. Tokiu būdu jie iš esmės įkalino savo žmones ir įtvirtino Šaltojo karo laikų Europos padalijimą į Rytų ir Vakarų blokus.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Berlyno sienos memoriale prisimenamos jos aukos. |
Kareiviai užblokavo gatves, nutraukė susisiekimą geležinkeliais ir pradėjo statyti sieną, kuri Berlyne nusidriekė 155 km ir metams bėgant vis aukštėjo.
Šiandien dauguma sienos yra išnykusi – liko tik nedideli jos fragmentai, kurių bendras ilgis yra maždaug 3 kilometrai.
„Girdisi kaltinimų, kad buvo nugriauta per daug sienos, – praėjusią savaitę sakė Berlyno meras K.Wowereitas. – Taip gali atrodyti turistams. Tačiau jei prisimintume praeitį, tuo laikotarpiu mes buvome tokie laimingi, kad sienos nebeliko, ir negalėjome sulaukti, kada atvažiuos tie ekskavatoriai pašalinti to, kas šiam miestui atnešė tiek vargo, kas išskyrė šeimas, atėmė tiek gyvybių ir sukėlė tokias kančias.“
„Vis dėlto galbūt reikėjo palikti jos kiek daugiau, kad išties būtų parodytas padalijimo siaubas“, – pridūrė meras.
Išlikusios sienos atkarpos dabar restauruojamos ir yra saugomos kaip istoriškai svarbūs objektai.
Betono blokai palei Bernau gatvę, kurioje vykdavo dramatiški bandymai pabėgti ir kur dabar įrengtas pagrindinis sienos memorialas, iki šių metų pabaigos bus restauruoti, sakė memorialinio projekto direktorius Guenteris Schlusche.
Pastarosiomis dienomis vokiečių laikraščiai ir televizijos būsimų metinių proga skelbė žmonių, bandžiusių kirsti sieną, interviu ir laidas bei dokumentinius pasakojimus apie sienos istoriją.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Brandenburgo vartai 1989-aisiais ir dabar |
