Nukritus geležinei uždangai, skyrusiai Europą į dvi dalis, vėl prisiminta daug senesnė riba tarp lotynų (Vakarų) ir bizantiškosios (stačiatikiškos) kultūros, kuri labiausiai išryškėjo po ilgo susvetimėjimo skilus bažnyčioms 1054 metais. Nuo tada vakarinė Europos dalis laikoma pažangia ir demokratiška, o rytietiškoji - atsilikusia ir turinčia polinkį į autoritarines valdymo formas.
Trečioji Roma.
S.Huntingtono teiginys leidžia daryti išvadą, kad žemyno Rytų ir Pietryčių valstybės, kaip ir nacionalinės stačiatikių bažnyčios, nesugeba demokratizuoti ir modernizuoti savo visuomenės, nes nesupranta vakarietiškos liberalių vertybių, tarp jų ir žmogaus teisių gerbimo bei laicizmo (pasaulietinimo), prasmės.
Stačiatikybė valstybės ir bažnyčios santykius grindžia bizantiškąja simfonijos koncepcija, pasaulietinės ir dvasinės valdžios harmonija. Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarchas Kirilas šią sąvoką apibrėžė taip: "Valstybei pritinka žemiškieji, Bažnyčiai - dangiškieji dalykai. Neįmanoma įsivaizduoti dangaus be žemės ir žemės - be dangaus." Taigi kiekvienas turi savo užduotį: už politiką atsako valstybė, o už religiją - Bažnyčia. Pasaulietiškoji valdžia globoja religinę bendruomenę, patriarchatas įteisina pasaulietiškąją valdžią religinėje plotmėje, kaip ir buvo padaryta carinėje Rusijoje pagal bizantiškąją valstybės sampratą.
Carizmo laikais Maskva įsivaizdavo atliekanti trečiosios Romos vaidmenį. Vakarų Romos imperija žlugo. Konstantinopolį - antrąją Romą - 1453 metais užkariavo osmanai. Tuomet ir kilo "gerojo caro" - Dievo pasiųsto gelbėtojo - bei rusų ideologinio ir politinio mesianizmo mitas. Valstybė ir Bažnyčia turi veikti kartu ir papildyti viena kitą.
Tačiau praktiškai dvasinę valdžią dažnai pamindavo pasaulietinė valdžia. Dualistinė bizantiškoji tradicija lėmė, kad be valstybės ir Bažnyčios negalėjo atsirasti jokia trečia nepriklausoma institucija. Stačiatikybė ir valstybė sudarė vieną visumą, todėl negalėjo atsirasti arba sunkiai vystėsi pilietinė visuomenė ir jėgos, įstengiančios modernizuoti ekonomiką ir politiką.
Beveik visoje Rytų Europoje Stačiatikių bažnyčia - tai pagrindinis nacionalinio identiteto elementas. Panašiai yra ir Lenkijoje bei Kroatijoje, kur katalikai sudaro daugumą, kur dar visai neseniai ir iš dalies šiuo metu religija tapatinama su tauta.
Vakarų ir Vidurio Europoje reformacija ir Šviečiamasis amžius į pirmąją vietą iškėlė asmenį. Rytuose nė viena šių epochų nepaliko pėdsakų. Stačiatikybė labiausiai vertina kolektyvias, komunines vertybes, akcentuoja dažnai mistiškos, dvasinėmis tradicinėmis vertybėmis pagrįstos bendruomenės svarbą. Visų blogybių užuomazga laikomas europietiškasis Šviečiamasis amžius. Stačiatikių fanatikai demonizuoja Vakarus tokiais epitetais kaip "individualistiniai", "supuvę", "laicistiniai" ir "bedieviški".
Stačiatikybė ir tauta
Stačiatikiškose Rytų ir Pietų Europos šalyse religija, valstybė ir tauta artimai susijusios. Stačiatikių bažnyčia Graikijoje ir Rusijoje faktiškai yra daugybe privilegijų apdovanota valstybinė bažnyčia. Šiuo metu Rusijos politinį gyvenimą valdanti partija net nori įtraukti Stačiatikių bažnyčią į įstatymų leidimo procesą, todėl patriarchatas gali dar labiau sustiprinti savo įtaką. Tuo pat metu Bažnyčia, laikanti save visuomenės moralinių vertybių puoselėtoja, leidžiasi būti vis labiau varžoma valstybės.
Beveik visoje Rytų Europoje Stačiatikių bažnyčia - tai pagrindinis nacionalinio identiteto elementas. Panašiai yra ir Lenkijoje bei Kroatijoje, kur katalikai sudaro daugumą, kur dar visai neseniai ir iš dalies šiuo metu religija tapatinama su tauta.
Tačiau Rusijoje, Graikijoje ir Serbijoje Stačiatikių bažnyčia laikoma nacionaline institucija. Kai serbų politikai pabrėžia savo sąsajas su stačiatikybe, tai daugiau reiškia jų tikėjimą nacionaliniu Bažnyčios vaidmeniu, nei rodo religinius įsitikinimus. Rusų prezidento Dmitrijaus Medvedevo ir vyriausybės vadovo Vladimiro Putino, mėgstančių žegnotis stačiatikių bažnyčioje dalyvaujant žiniasklaidai, atveju tai irgi galioja. Dauguma rusų, graikų ar serbų vadina save stačiatikiais, nors su Bažnyčia visiškai nėra susiję. Dar ir šiandien tolimuose Balkanų kampeliuose paklausus apie pilietybę, atsakoma: "Aš musulmonas" arba kad "esu stačiatikis".
Ukrainos komunistai, likę valdžioje 1991 metais žlugus Sovietų Sąjungai, Ukrainos stačiatikių bažnyčios sukūrimą taip pat laiko svarbia valstybės ir tautos formavimosi prielaida. Šioje šalyje, kitaip nei Rusijoje, yra keturios stačiatikių bažnyčios, kurios pretenduoja atstovauti visai ukrainiečių tautai. Bažnyčios susiskaldymas atspindi politinę nesantaiką ir Vakarų bei Rytų Ukrainos visuomenės poliarizaciją. Maskvos patriarchatui pavaldžią Bažnyčią, kuriai priklauso dauguma parapijų, remia rusakalbiai ir į Rusiją orientuoti šalies rytai bei pietūs, o nacionalinę Stačiatikių bažnyčią - dažniausiai provakarietiškosios jėgos, turinčios daugiausia rėmėjų centrinėje ir vakarinėje šalies dalyje.
Pritarimas kuriai nors Bažnyčiai praktiškai prilygsta politinėms pažiūroms. Štai buvęs Ukrainos vadovas Leonidas Kučma, atstovavęs prorusiškosioms jėgoms, demonstravo palankumą "Maskvos bažnyčiai". Tuo metu dabartinis prezidentas Viktoras Juščenka pirmenybę teikia nuo Rusijos nepriklausomai Ukrainos nacionalinei bažnyčiai.
Naujasis pragmatizmas
Tačiau S.Huntingtono nuomonę apie stačiatikiškuosius Rytus dabar vis labiau linkstama laikyti Vakarų arogancijos išraiška. Teigiama, kad praėjus dvidešimčiai metų, kai griuvo Berlyno siena, nebeįmanoma brėžti tokios ryškios ribos tarp religinių, kultūrinių ir politinių tradicijų. Aiškinama, esą Europos integracija paneigė šią S.Huntingtono tezę. Juk po Graikijos į Europos Sąjungą buvo priimtas Kipras, o paskui, kad ir kokių turėta pagrįstų abejonių, tokios stačiatikių valstybės kaip Rumunija ir Bulgarija. Netrukus ketinama panaikinti vizas keliauti į Šengeno zonos šalis ir Serbijos, Juodkalnijos bei Makedonijos gyventojams, kurių dauguma taip pat priklauso bizantiškajai Rytų kultūros erdvei.
Tad Europos integracija ir stačiatikybė vis dėlto visiškai dera. O ir kai kurie Stačiatikių bažnyčios vadovai, stačiatikiškosioms valstybėms politiškai suartėjant su ES, tapo pragmatiškesni, nors vis dar dažnai linkę niūriomis spalvomis tapyti Vakarų sekuliarizmą ir nevaržomą laisvės troškimą. Rusijos stačiatikių bažnyčia, ekumeninis Stambulo patriarchatas, Graikijos ir Rumunijos stačiatikių bažnyčia, o nuo šių metų ir Kipro bažnyčia turi savo atstovybę Briuselyje. Vis dėlto nuodugnus religinis Rytų stačiatikybės atsinaujinimas būtinas. Tam reikia atskirti Bažnyčią ir valstybę bei priimti politinės piliečių nacijos - su savo teisėmis ir pareigomis - koncepciją.