Viena vertus, šie santykiai paaiškina, kodėl prezidentas Volodymyras Zelenskis ryžosi rizikingam žingsniui išsiųsti savo karius kovai į Rusijos teritoriją, nors jam vargiai sekasi išlaikyti fronto liniją namuose.
Anksčiau Ukrainos karinė vadovybė taip pat prasitarė, kad neįtraukė savo partnerių Vakaruose į operacijos Kurske planus, nes bijojo, kad jie ją sužlugdys, kaip jau buvo nutikę anksčiau.
Straipsnyje primenama, kad Vokietija iš pradžių pasiūlė Ukrainai tik šalmus, kad ši galėtų apsiginti nuo 2022 m. vasario mėn. įsiveržusios Rusijos. Kiek vėliau kanclerio Olafo Scholzo paskelbtas „Zeitenwende“ planas, kuriuo siekiama pertvarkyti Vokietijos energetikos ir saugumo politiką, viską pakeitė.
Tačiau šią savaitę laikraštis „Frankfurter Allgemeine“ pranešė, kad Finansų ministerija planuoja kitais metais perpus sumažinti pagalbos Ukrainai biudžetą, o vėliau jį dar labiau apkarpyti, todėl O.Scholzo „lūžis“ labiau primena posūkį.
To priežastimi „Bloomberg“ įvardija ne kerštą už galimai Ukrainos piliečio, kuriam birželio mėnesį buvo išduotas arešto orderis, įvykdytą „Nord Stream“ dujotiekio sabotažą, bet kai ką paprasčiau:
„Tai – neveiksni koalicinė vyriausybė ir finansų ministras, besivadovaujantis absurdiškai griežtomis biudžeto taisyklėmis.“
Kalbama ne tiek apie išteklių trūkumą, kiek apie politinę disfunkciją, prorusiškų populistų iškilimą ir valios trūkumą.
„Šiuo metu stebime reikšmingą ideologinį pokytį, būtent, visa naivi, iliuzinė vadinamųjų raudonųjų linijų Rusijos atžvilgiu koncepcija, kuri dominavo kai kurių partnerių karo vertinime, šiomis dienomis sugriuvo kažkur prie Sudžos“, – šią savaitę pareiškė V.Zelenskis metiniame kreipimesi į šalies diplomatinį personalą, turėdamas omenyje pagrindinį Rusijos miestą, kurį užėmė Ukrainos pajėgos.
Norėdamas išplėsti savo mintį, V.Zelenskis paaiškino, kad visa Kursko operacija būtų buvusi nereikalinga, jei sąjungininkai būtų panaikinę apribojimus naudoti savo perduotas tolimojo nuotolio raketas smūgiams pagrindiniams Rusijos pranašumams ten, kur jie yra, toli už fronto linijos.
JAV sparnuotosios raketos „žemė-oras“ (ATACMS) ir – atitinkamai – britų, prancūzų ir vokiečių sparnuotosios raketos „Storm Shadow“, „SCALP" ir „Taurus“ leistų Ukrainai veiksmingiau naikinti tiltus, ginklų sandėlius ir, svarbiausia, aerodromus, iš kurių kyla aviacinėmis bombomis ginkluoti Rusijos lėktuvai.
Šie ginklai yra vieni veiksmingiausių Rusijos arsenale nuo karo pradžios. Nevaldomos sklendžiančios bombos, sveriančios iki 1,5 tonos, per dieną šimtais krenta į Ukrainos pajėgų pozicijas.
Kyjivo nacionalinio saugumo studijų instituto tyrėjas Nikolajus Bielieskovas patikslino, kad kiekvieną dieną jų paleidžiama po 130-150.
Vertinant V.Zelenskio lošimą Kurske daug dėmesio ne veltui buvo skiriama tam, kad šis žingsnis priverstų prezidentą Vladimirą Putiną atitraukti karius nuo fronto linijų Ukrainos rytiniame Donbaso regione. Jei taip, operacija bus sėkminga kariniu požiūriu ir sumažins spaudimą fronte, kuris pamažu silpo.
„Kol kas tai nepadeda. Vietoje to Rusija suintensyvino puolimą Donbase, o siekdama sustabdyti ukrainiečių veržimąsi prie Kursko sutelkė įvairias pajėgas iš kitų regionų. Jei Kursko puolimas gali – kaip V.Zelenskis akivaizdžiai tikisi – sutelkti sąjungininkų paramą ir ginklų tiekimą, o Vakarų lyderius įtikinti panaikinti apribojimus naudoti savo ilgojo nuotolio raketas prieš taikinius Rusijos teritorijoje, jis gali pasiekti daug daugiau“, – pažymėjo „Bloomberg“.
Neutralizuodama pagrindinius Rusijos pranašumus Ukraina galėtų sumažinti spaudimą savo gynybai net ir be Rusijos kariuomenės nukreipimo. Be to, Kyjivui gali likti nedidelė teritorija, kuria jis galėtų prekiauti būsimose derybose. Toks, tiesa, optimistinis scenarijus užtikrintų taktinę karinę naudą, taip pat strateginę naudą, galinčią turėti įtakos visai karo baigčiai.
„Jei V.Zelenskio ėjimas nesugebės paskatinti Vakarų net sušvelninti apribojimų tolimojo nuotolio ginklams, šie galimi strateginiai laimėjimai bus prarasti. Ukraina greičiausiai taip pat praras svarbų Donbaso transporto mazgą Pokrovską, o V.Putinas bus pakeliui užkariauti visas Donecko ir Luhansko sritis, kurių aneksiją jis paskelbė prieš pat įsiveržimą“, – svarstė straipsnio autorius.
Negana to, Ukrainai tam tikru momentu tektų paduoti ieškinį dėl taikos tokiomis sąlygomis, kurios, kaip parodė panašus susitarimas 2014 m., tik padrąsintų V.Putiną vėliau grįžti į kovą.
Išskiriama, kad Maskvai kare lengviau, nes, sutelkdama visą dėmesį į kovą, ji turi kur kas mažiau politinių iššūkių: V.Putinas gali kontroliuoti tai, ką mato ir girdi Rusijos visuomenė.
Vokietijos užsienio santykių tarybos Rusijos, Rytų Europos ir Vidurinės Azijos specialistas Stefanas Meisteris atkreipė dėmesį, kad „esame kitokioje realybėje, kurioje stiprėja populizmas“.
O tai, anot „Bloomberg“, reikalauja, kad vyriausybės geriau dirbtų, parodydamos savo visuomenei, jog turi realų planą, kaip užbaigti karą – neleidžiant V.Putinui laimėti.
„Visi suinteresuoti asmenys, įskaitant V.Zelenskį, žino, kad šis karas baigsis prie derybų stalo. Klausimas, kieno sąlygomis. Vakarų lyderiai turi pagaliau apibrėžti, kad stiprios derybinės pozicijos užtikrinimas Ukrainai yra pergalė, ir parengti finansinę ir karinę strategiją, kad tai pasiektų. Jie turi priemonių ir gali pradėti nuo to, kad panaikins apribojimus toms tolimojo nuotolio ginklams.“