„Buvo neįsivaizduojamai baisu. Miegojau viename kambarių ligoninėje. Maždaug apie 2 val. nakties mane pažadino galingo sprogimo netoliese garsas. Iš pradžių nesupratau, kas vyksta. Pastarąją savaitę girdėdavome bombardavimus ir sprogimus, tačiau visada – toliau. Šis buvo kitoks – garsus ir visai šalia.
Iš pradžių kilo sumaištis, debesys dulkių. Kai bandėme suvokti, kad vyksta, buvo bombarduojama toliau.
Po 2030 minučių išgirdau kažką šaukiant mano vardą. Tai buvo vienas ir Skubiosios pagalbos priimamojo slaugytojų. Jis svirduliavo su didele žaizda rankoje, buvo visas kruvinas, matėsi žaizdos ant viso kūno.
Tuo metu mano protas tiesiog negalėjo suvokti, kas vyksta. Sekundė tiesiog stovėjau nejudėdamas – visas šoke.
Jis šaukėsi pagalbos. Tame kambaryje, kuriame miegojau, mes turėjome tik ribotą kiekį pagrindinių medicininių priemonių, tačiau nebuvo morfijaus, kad sustabdytumėme jo skausmą. Padarėme tai, ką galėjome.
Nežinau, kiek laiko tiksliai praėjo – galbūt pusvalandis, kai pagaliau jie baigė bombarduoti. Išėjau kartu su projekto koordinatoriumi pažiūrėti, kas nutiko.
Ką mes pamatėme – sugriautą ligoninę, visą degančią. Net nebežinau, ką jaučiau – tiesiog šoką.
Pradėjome ieškoti išgyvenusiųjų. Keli jų sugebėjo nusigauti į nesugriautus kambarius. Vienas po kito ėmė rodytis žmonės – jie buvo sužeisti, jie buvo ir bendradarbiai, ir slaugytojai, ir pacientai.
Mėginome užeiti į vieną iš degančių pastatų. Negaliu nupasakoti, kas ten vyko. Nėra žodžių, kuriais būtų galima apibūdinti, kaip siaubinga ten buvo. Intensyvios priežiūros skyriuje šeši ligoniai degė savo lovose.
Ieškojome žmonių, kurie turėjo būti operacinėje. Buvo baisu. Pacientas gulėjo ant operacinio stalo. Negyvas, viduryje sugriautos palatos. Negalėjome rasti savo darbuotojų. Laimei, vėliau sužinojome, kad jie spėjo pabėgti iš operacinės ir rasti saugią vietą.
Užėjome į stacionarą. Laimei, jis nebuvo subombarduotas. Greitai apžiūrėjome, ar visi sveiki. Visi sveiki buvo ir gretimai esančiame bunkeryje.
Nėra žodžių, kuriais būtų galima apibūdinti, kaip siaubinga ten buvo. Intensyvios priežiūros skyriuje šeši ligoniai degė savo lovose.
Tuomet grįžome į pagrindinę ligoninę. Ji buvo pilna pacientų – sužeistų, verkiančių. Buvo beprotiška. Turėjome greitai parengti tvarkymosi su masiniais nelaimingais atsitikimais veiksmų planą, sužiūrėti, kurie gydytojai buvo gyvi ir galintys padėti. Atlikome skubią operaciją vienam mūsų gydytojų. Deja, jis mirė – ant paprasto stalo biure. Darėme viską, ką galėjome, bet to nebuvo gana.
Padėtis buvo labai sunki. Mes matėme, kaip miršta mūsų bendradarbiai. Mūsų farmacininkas... Aš dar praėjusią naktį kalbėjau su juo ir kartu planavome vaistų atsargas, ir tuomet jis mirė mūsų biure.
Pirmosios akimirkos buvo tiesiog chaosas. Išgyveno pakankamai darbuotojų, kad galėtume padėti kai kuriems sužeistiesiems, kurių žaizdos buvo gydomos. Tačiau buvo per daug tų, kuriems nebegalėjome padėti. Kažkokiu būdu viskas buvo labai aišku. Mes tiesiog gelbėjome žmones, kuriems reikėjo pagalbos – nemąstydami ir nepriiminėdami sprendimų. Kaip galėjome juos priiminėti tokioje baimėje ir chaose?
Kai kurie mano kolegos buvo visiškame šoke – negalėjo liautis verkę. Mėginau paraginti kai kuriuos jų padėti, duoti jiems kažką, į ką jie galėtų sutelkti dėmesį ir atitraukti mintis nuo viso siaubo. Tačiau kai kuriems buvo pernelyg didelis šokas, kad jie galėtų ką nors daryti. Matyti suaugusius vyrus, tavo draugus, nekontroliuojamai verkiančius... Tai nėra lengva.
Čia aš dirbau nuo gegužės mėnesio ir mačiau daug sudėtingų medicininių situacijų. Tačiau tai yra visiškai kas kita, kai jie yra tavo bendradarbiai, tavo draugai.
