Jau kelerius metus Vokietijoje gyvenanti žurnalistė penktadienį Vilniuje dalyvavo B.Nemcovo skvero atidaryme. Ž.Nemcovo tėvo vardu pavadinta erdvė tiesiai prieš Rusijos ambasadą Lietuvos sostinės Latvių gatvėje.
Apsupta Rusijos opozicijos veikėjų – Vladimiro Kara-Murzos, Boriso Višnevskio, jauna moteris gyvai bendravo su Vilniaus meru Remigijumi Šimašiumi ir dėkojo sostinės valdžiai už sprendimą suteikti jos tėvo vardą skverui.
„Jis (B.Nemcovas, – red.) buvo unikalus politikas ne tik Rusijai, bet ir pasauliui“, – interviu 15min teigė Ž.Nemcova.
„Mano tėvas puikiai jautė ateitį“
– Jūs, žinoma, džiaugiatės, kad šiandien Vilniuje atidaromas jūsų tėvo B.Nemcovo skveras? Šis judėjimas, sprendimas teisingas?
– Kai pirmiausia pasakėte žodį „judėjimas“, nesuklydote. Manau, kad tai yra judėjimas, įsibėgėjantis visame pasaulyje. Kaip žinote, Vašingtone šiemet vasarį buvo oficialiai pervadinta gatvės palei Rusijos ambasadą dalis.
O ir Rusijoje, Maskvoje, meras Sergejus Sobjaninas nusprendė leisti pritaisyti nedidelę plokštelę ant pastato, kuriame gyveno mano tėvas.
Tai teigiamas ženklas, nes parodomas kitoks Rusijos veidas. Rusija paprastai siejama su politine vadovybe, ypač prezidentu Vladimiru Putinu. Galbūt banalu, bet svarbu, kad žmonės žinotų, jog Rusiją sudaro įvairūs žmonės.
Manau, kad mano tėvas buvo geras politikas, orientuotas į demokratiją. Labai svarbu tai, kad daugybei politikų ne tik Rusijoje, bet ir kitur trūksta vizijos. Jie gali tiksliai nusakyti, kad vyksta, bet labai sunku pajausti, kas mūsų laukia ir kaip reaguoti į naujus iššūkius.
O mano tėvas tai puikiai jautė. Svarbu, jog aikštės pervadinamos ne tik dėl to, kad jis tragiškai žuvo, bet ir todėl, kad jis turėjo viziją.
– Rusijos ambasadai nepatinka tai, kad skveras pavadintas B.Nemcovo vardu. Nepatiko Rusijai ir tai, kas įvyko Vašingtone. Kodėl Maskva turėtų pykti?
– Nežinau. Turite klausti ambasadoriaus. Manau, kad tai keista, nes Maskvoje mano tėvo atminimas pagerbtas. Tai toks savotiškas prieštaravimas, inercija.
– Vilniaus meras, reaguodamas į priekaištus, teigė, kad galbūt ateis diena, kai Rusijos ambasada džiaugsis, jog šalia yra B.Nemcovo skveras. Anądien sakėte, kad nemėgstate prognozių, bet vis dėlto: kaip manote, kada ateis ši diena?
– Niekas negali pasakyti – išties. Manau, kad Vilniaus meras teisus, kad ta diena ateis tačiau labai sudėtinga daryti prognozes, nes ateitis priklauso nuo daugybės mums šiuo metu nežinomų faktorių.
Superprezidentinė valstybė
– Vakaruose Putino režimas vadinamas ir autokratija, ir diktatūra. Kaip manote jūs?
– Jei diktatūra, tai kokia? Kaip Turkmėnijoje? Kaip Šiaurės Korėjoje? Nemanau. Sistemos labai skirtingos.
Teigčiau, kad dabartinis režimas yra moderni, modernizuota autokratija. Šiuo metu apie diktatūrą nekalbėčiau.
– O ar nemanote, kad Putino galia pervertinama? Kartais jis laikomas kone mitine dievybe, kontroliuojančia viską, kas vyksta pasaulyje. Toks mąstymas nėra itin produktyvus, ar ne?
– Aš nesu politikė, bet galiu suprasti, kas nepatinka pasaulio lyderiams – tiek kalbant apie Putiną, tiek apie, pavyzdžiui, JAV prezidentą Donaldą trumpą. Jiems nepatinka nežinomybė, nesugebėjimas nuspėti, kokių veiksmų bus imamasi.
Būtent taip gimsta visokie mitai ir baimės. Aš gyvenu Vokietijoje ir manau, kad kanclerė Angela Merkel gerokai labiau nuspėjama nei Putinas ar Trumpas.
Rusijoje mums trūksta „checks and balances“ (valdžios sulaikymo ir atsvaros, – red.) principo. Todėl Putinas ir gali sau leisti priimti sprendimus su niekuo nesiskaitydamas – nėra normalios įstatymų leidžiamosios valdžios. Rusija – superprezidentinė valstybė.
– Aleksejus Navalnas pernai pasakė, kad Rusijoje nėra tokio dalyko kaip proputinistinė dauguma. Putino reitingai visada aukšti, bet dabar nusileido dėl pensijų reformos. Ar ji tikrai tokia pavojinga? Ar reforma reikalinga?
– Taip, ji reikalinga. Jei valdžia turėtų pasirinkimą, sprendimas dėl reformos nebūtų buvęs priimtas. Kremlius neturi pinigų, todėl ir skelbia apie reformą. Kodėl?
Padaryta daug klaidų – skiriama per daug lėšų gynybai, viskas vis dar korumpuota. Pasirinkimo Maskva neturi.
Kas dėl Navalno pasisakymo, manau, kad jis labiau turėjo omenyje aktyvios Putino rėmėjų daugumos neegzistavimo. Pasyvi dauguma yra, nes sudarytas įspūdis, kad Putinui nėra alternatyvos.
Aktyvi parama Putinui? Žmonių, kurie dėl jo išeitų į gatves, yra galbūt 10-20 proc. Skaičiuoti tokius dalykus, žinoma, sunku.
Jei neveikia vienas įrankis, reikia kito
– O ar matote alternatyvą? Ar galėtų iškilti figūra, kuri mestų iššūkį Putinui, galbūt suvienytų opoziciją?
– Opozicijos suvienijimo problemos Rusijoje nėra, nes nėra vieno didelio projekto. Rusijoje nėra laisvų rinkimų, tad vienytis nereikia – tokio tikslo nėra. Jei atsiras proga, žmonės vienysis. Bet šansų šiuo metu nėra.
Viskas priklauso nuo sistemos. Jei kalbame apie demokratiją, atsiranda alternatyvų ir galimybių žmonėms dalyvauti politikoje. Tad tai ne rusų, o sistemos problema.
– Kelerius pastaruosius metus Vakarai taiko sankcijas Rusijos pareigūnams ir oligarchams. Tokių suvaržymų užtenka? Ar jie, jūsų manymu, veikia?
– Į problemą turėtumėte žvelgti kitaip – prisiminti, kodėl buvo paskelbtos sankcijos, ir paklausti, ar jos pasiekė tikslą.
Daugelis sankcijų buvo paskelbtos dėl karo Rytų Ukrainoje. Ar Donbase matome pakankamai progreso? Nemanau. Tai net ne įšaldytas konfliktas, tai karštasis taškas.
Reikia suprasti, ar sankcijos efektyvios. Toks ir atsakymas. Jei tikslas nepasiekiamas naudojant vieną įrankį, vadinasi, reikia rasti kitą įrankį.
Žinoma, sankcijos labai pakenkė ekonomikai, o dabar, kiek žinau, JAV yra pasiūlymų skelbti naujų sankcijų.
Skausmingiausios priemonės būtų apribojimai, susiję su investavimu į Rusijos obligacijas – rublio vertė dramatiškai smuktų.
