„Griežtas“ pasienis gali vėl įplieksti prieš du dešimtmečius nuramintą konfliktą tarp protestantų ir katalikų, o jei jo nebus – neaišku, kaip Londonas kontroliuos imigraciją.
Transporto bendrovės savininkas Markas Makena Airijos ir Šiaurės Airijos sieną kerta po kelis kartus per dieną ir jau spėjo pamiršti patikrinimo punktus. 500 kilometrų ilgio sieną kasdien kerta 30 tūkst. žmonių, ir kas bus su vienintele Jungtinės Karalystės sausumos siena po „Brexit“, ne kažin kiek paaiškėjo, kai vyriausybė trečiadienį paskelbė siūlymus dėl ateities.
„Žinoma, norime užtikrinti, kad nepamatysime sugrįžimo prie praeities sienų, grįžimo prie „griežto“ pasienio ir kad sugebėsime ir ateityje užtikrinti kertinį prekių ir žmonių judėjimą tarp Šiaurės Airijos ir Airijos Respublikos“, – sakė Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May.
Bet reikės užtikrinti ne tik prekių ir paslaugų judėjimą. Neseniai Airija iš Šiaurės Airiją skyrė viena neramiausių sienų Europoje. Anuomet vykusį protestantų ir katalikų konfliktą pavyko sureguliuoti tik 1998-aisiais Didžiojo penktadienio taikos susitarimu. Tik tada pašalinta spygliuota viela ir kariuomenės patruliai, dešimtmečius tramdę smurtą saloje, padalytoje į protestantiškąją šiaurę, priklausančią Jungtinei Karalystei, ir katalikišką Airijos Respubliką.
„Per pastaruosius dvidešimt metų viso to atsikratėme, jei vėl tai grąžinsite – į bendruomenės širdį smogsite kūju“, – teigė Johnas Sheridanas, ūkininkas iš Šiaurės Airijos.
Bet kai Londonas trečiadienį paskelbė, kad nesieks statyti muitinės postų, Europos Sąjungos atstovai tai vadina fantazijomis. Mat iš muitų sąjungos Britanija pasiryžusi išstoti, nors vakar netikėtai pasiūlė dar dvejus metus išlaikyti ją laikiną. Dar daugiau klausimų kelia Londono noras išsaugoti šimto metų senumo asmenų judėjimo laisvę per sieną – vadinasi, atvykę į Europos Sąjungos narę Airiją imigrantai galės laisvai vykti į Šiaurės Airiją, o iš ten – į Britaniją. Ar neliks imigracijos kontrolė Europos Sąjungos rankose, kam taip priešinosi „Brexit“ rėmėjai?
„Imigracijos politika yra ne vien tai, kas nutinka pasienyje. Žinoma, su Airijos vyriausybe palaikysime ryšius, kaip užtikrinti bendrą kelionių erdvę, bet daug lems, ką darysime šalies viduje“, – kalbėjo Didžiosios Britanijos sekretorius Šiaurės Airijos reikalams Jamesas Brokenshire`as.
Airija pasveikino, kad praėjus 14 mėnesių po referendumo Londonas pagaliau ėmėsi vieno iš esminių klausimų, ir net pripažino, kad vien technologinių sprendimų sienai kontroliuoti nepakaks. Bet Dublinas viešai piktinasi, kad Airija tampa įkaite „Brexit“ derybose.
„Tebesama rimtų klausimų, pavyzdžiui, kaip išsaugosime laisvą prekių ir paslaugų judėjimą kuo artimesnį dabartinei padėčiai, ir užtikrinsime nematomą sieną, kad nebūtų trikdžių ją kertant. Nes daugeliu aspektų tai yra sėkmingo taikos proceso, sukurto per pastaruosius 20–30 metų, išraiška ir rezultatas.
Už Airijos suvienijimą – tada sienos apskritai neliktų – pasisakanti partija „Sinn Fein“ piktinasi, kad Londonas nieko aiškaus nepasiūlė netgi Šiaurės Airijai, kur 56 proc. balsavo prieš „Brexit“
„Europos Sąjungos siena Airijos saloje neatitinka Airijos interesų, nesuderinama su Didžiojo Penktadienio susitarimu, kenkia prekybai, ekonomikai ir darbo vietoms. Prisiminkite, kad dauguma gyvenančiųjų šiaurėje balsavo likti Europos Sąjungoje“, – nuomonę išsakė Airijos parlamento narys iš „Sinn Fein“ partijos Davidas Cullinane'as
Bet protestantų partijos iškart užsipuolė pasipriešinimą sienai – esą taip patyliukais Airija mėgina suvienyti salą. Todėl kai kurie stebėtojai sako, kad sienos klausimas gali pasirodyti net pavojingesnis už sunkiausius finansinius ir kitus skyrybų klausimus, mat jis bet kada gali įžiebti šimtmečių senumo religinį ir tapatybės konfliktą.
