Britai atsisveikina su Europos Sąjunga, bet palieka ryškius pėdsakus: kokius?

Tais pačiais M.Thatcher laikais Jungtinėje Karalystėje ėmė formuotis ir galingas euroskeptikų blokas. Su kitomis šalimis rietasi reguliariai – pavyzdžiui, 1984 metais Graikijos lyderis Andreas Papandreou įsiutęs tėškė: „Būtų daug lengviau, jei Britanija paliktų Europos ekonominę bendriją.“

AFP/„Scanpix“ nuotr./Margaret Thatcher 1984 metais

Bet tokia realybė taip pat reiškė, kad Londonas siekė bent pabandyti kelti bangas Briuselyje ir ten vieną po kito siuntė ryškiausius šalies protus. O britų architektai tikrai paliko pėdsakų kiekvieną dešimtmetį vis po naują korpusą atidarydavusiame ES statinyje.

„Thatcher skatino rinkos plėtrą, bet tuo pačiu blokavo politinės integracijos iniciatyvas, nors dirbtinai atskirti šiuos du dalykus yra labai sunku. Bet britai bandė.

Jie palaikė ES plėtrą – ir Turkijos narystę, ir Lietuvos, ir visų kitų šalių. Juk daugiau šalių reiškia ne tokią gilią integraciją. Kita vertus, pastaraisiais metais, deja, britų dėmesys nukrypo kitur“, – 15min tvirtino L.Kojala.

Pragmatiška ir efektyvu

Taip, A.Papandreou noras išsipildė – po 36 metų. Vis dėlto verta apžvelgti, kokius įspaudus ES projekte paliko Jungtinė Karalystė.

• Bendroji rinka

ES Bendrosios rinkos koncepcija buvo minima dar 1957 metų Romos sutartyje, kuria buvo įkurta Europos Ekonominė Bendrija – ES pirmtakė.

Bet prireikė dar beveik 30 metų, kad idėjai į užpakalį įspirtų buvęs Prancūzijos finansų ministras Jacques'as Delors'as, 1985-aisiais tapęs Europos Komisijos pirmininku. Jis suvokė, kad Bendroji rinka yra klausimas, kuriuo galėtų sutarti daugelis didžiųjų narių lyderių.

ES šalių lyderiai 1985-aisiais Milane sutarė vėliausiai iki 1992 metų paruošti sąlygas Bendrosios rinkos įtvirtinimui.

Užduotis suformuluoti Bendrosios rinkos principus teko britui – buvusiam Jungtinės Karalystės finansų ministerijos pareigūnui Arthurui Cockfieldui, paskirtam eurokomisaru.

Ir A.Cockfieldas nenuvylė – ambicingas jo planas apėmė net 282 pasiūlymus dėl reikalingų teisės aktų. ES šalių lyderiai 1985-aisiais Milane sutarė vėliausiai iki 1992 metų paruošti sąlygas Bendrosios rinkos įtvirtinimui.

„Arthurui pasisekė, nes jo planu susižavėjo tiek Thatcher, tiek Delors'as, kurie entuziastingai žvelgė į Bendrosios rinkos idėją“, – savo atsiminimuose rašė buvęs Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorius Geoffrey Howe.

• Laisvoji prekyba

Retas nesutiktų, kad Bendrijoje netrūksta protekcionistinių srovių.

Ypač dažnai tokios srovės išteka iš Prancūzijos, kuri stengiasi kruopščiai saugoti nacionalinę pramonę nuo šiaip jau visiškai sąžiningos konkurencijos – ar kaina, ar kokybe.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Streikas Prancūzijoje

Jei ne Jungtinė Karalystė, tokios šalys greičiausiai būtų suformavusios gerokai uždaresnę prekybos politiką. Dabar manoma, kad prancūzų argumentus efektyviai atmušė britų konservatorius, buvęs prekybos eurokomisaras Leonas Brittanas.

„The Economist“ 1999 metais pavadino L.Brittaną „Europos prekybos kariu“ – jis Briuselyje turėjo išties didelę įtaką tokiu metu, kai buvo dėliojama pasaulinė prekybos politika. Pavyzdžiui 1995 metais buvo įkurta Pasaulio prekybos organizacija (PPO).

L.Brittanas dažnai konfliktuodavo su jau minėtu Prancūzijos socialistu J.Delors'u – britai iki šiol keikia valstybinio protekcionizmo praktiką.

Bet L.Brittanas tuo pat metu aktyviai gynė ES interesus, pavyzdžiui, PPO rėmuose ginčijantis su JAV dėl naujosios ES bananų importo tvarkos.

„Shutterstock“ nuotr./Bananas

„Kalbant apie prekybos politiką, Jungtinė Karalystė rėmė visus prekybos susitarimus, dėl kurių susiderėjo ES“, – sako buvęs europarlamentas, britų liberaldemokratas Andrew Duffas, kuris primena, kad iki šiol Bendrija yra sudariusi maždaug 40 tokių susitarimų dėl prekybos.

• Bendrijos plėtra

Kaip jau minėjo L.Kojala, Jungtinė Karalystė ES plėtrą greičiausiai palaikė norėdama ne gilesnės, o platesnės sąjungos – kad būtų galima praskiesti Paryžiaus ir Berlyno įtaką. Visgi M.Leighas tikina, kad žvilgsniai iš Londono buvo tikrai ne tokie savanaudiški.

Esą britų vyriausybė kaip tik vertino geopolitines grėsmes kaip svarbų kontekstą – Jungtinė Karalystė, kad valstybės Europos rytinėje dalyje, taigi ir Baltijos šalys, nesugrįžtų į Rusijos įtakos zoną.

Sakydamas kalbą Varšuvoje 2000 metais, Jungtinės Karalystės premjeras Tony Blairas įspėjo: „Jei plėtros nebus, Vakarų Europa turės gyventi nestabilumo, konfliktų ir masinės migracijos keliamų grėsmių akivaizdoje.“

„Scanpix“/„PA Wire“/„Press Association Images“ nuotr./Tony Blairas

Žinoma, ne vien Londonas rėmė Bendrijos plėtrą. Tačiau ir daugelis Lietuvos diplomatų, anuomet sėkmingai pasiekusių, kad ES pakviestų mūsų šalį derėtis dėl narystės, paliudytų, jog britų palaikymas buvo labai svarbus.

• ES užsienio politika

Žinia, Jungtinė Karalystė yra nuolatinė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė, turi branduolinių ginklų, geba prireikus dislokuoti karius bet kur pasaulyje. Tad nenuostabu, kad Londono balsas geopolitiniuose tyruose visada buvo neproporcingai svarus – neretai svaresnis nei prancūzų ar vokiečių.

Britai dažnai blokuodavo Briuselio, Paryžiaus ir Berlyno iniciatyvas, taip padėdami, beje, Lenkijai ir Baltijos šalims.

Tarkime, britai suvaidino pagrindinį vaidmenį ES vystant santykius su Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno regiono šalimis.

Vis dėlto tikriausiai jau po „Brexit“ paaiškės, kokių pozicijų netenka Bendrija – juk britai dažnai blokuodavo Briuselio, Paryžiaus ir Berlyno iniciatyvas, taip padėdami, beje, Lenkijai ir Baltijos šalims.

Londonui saugumo politika reiškia NATO. Tad ES pastangoms pagilinti bendradarbiavimą gynybos srityje visada buvo lemta strigti – bet tik Jungtinei Karalystei vis dar esant Bendrijoje.

Dabar britų prieštaravimų jau nebeliks, ir mažesnėms šalims, nenorinčioms, kad būtų dubliuojamos NATO funkcijos, teks kalbėti pačioms – ir garsiai.

M.Leighas neklysta: „Abejonių yra kitose šalyse narėse, bet jos iki šiol slėpdavosi už Britanijos nugaros.“

Pinigai ir ES ateitis

Yra ir smulkesnių pėdsakų. Būtent britai pirmieji išsireikalavo – po varginančių derybų – vadinamąjį rebate. Londonas atsiimdavo dalį finansavimo, kurį skirdavo ES, o vėliau korekcijų sulaukė ir Jungtinės Karalystės pavyzdžiu bruzdėti ėmusios kitos Bendrijos narės.

Galiausiai nereikėtų pamiršti paprasčiausių britų lyderių kalbų ir jų išsakytų vizijų.

ES lyderiai šiandien kaip tik stengiasi nenaudoti žodžio „federalizmas“.

Dar Winstonas Churchillis 1946 metais kalbėjo apie „Jungtines Europos Valstijas“, nors istorikai nesutaria, ar jis norėjo, kad joms priklausytų ir Jungtinė Karalystė.

Kita vertus, M.Thatcher 1988-aisiais Briugėje kaip tik pareiškė, kad jai labai nepatinka „Europos supervalstybė, peršanti dominavimą iš Briuselio.

„Scanpix“/AP nuotr./Jacques'as Delors'as ir Margaret Thatcher

Pabrėždama, kad Britanija nori kalbėti apie ekonominę sąjungą, M.Thatcher taip nustūmė nuo Jungtinės Karalystės Europos Komisijoje vis dažniau skambėjusias mintis apie federalizmą, bendrą valiutą ir J.Delors'o apdainuotą „Socialią Europą“.

Rezultatas? Juk ES lyderiai šiandien kaip tik stengiasi nenaudoti žodžio „federalizmas“ – jei jau reikia kalbėti apie Europos ateities viziją. O ji šiuo metu išties neaiški.