„Gali būti, kad Boriso Jelcino įpėdinis, matęs, kaip iširo SSRS, nori istorijoje įsitvirtinti kaip lyderis, atkūręs Sovietų Sąjungą“, – tvirtina straipsnio autorė, Maskvos Carnegie centro bendradarbė Lilija Ševcova.
Esą naujoji struktūra bus sudaryta iki 2015 metų ir remsis Europos Sąjungos patirtimi, nors kokia konkrečiai sąjunga bus, nėra žinoma. Maskva norėtų sukurti bendrą politinę struktūrą, o dėl to valstybės narės praras dalį savo nepriklausomybės. Minske esą jau dabar manoma, kad „nepriklausomybė nėra ikona, kuriai reikėtų melstis“, bet Astanoje galvojama, jog užtektų ekonominės sąjungos.
L.Ševcova taip pat teigia esanti įsitikinusi, kad Kremlius sutrukdė Ukrainai pasirašyti Asociacijos sutartį su ES, nes mano, jog Eurazijos projektas yra alternatyva ES.
„Tai nestebina: dar nuo XX amžiaus pradžios rusai buvo priešiški Europai ir Vakarams. Šiandien Rusijos elitas Eurazijos sąjungą mato kaip tam tikrą sovietinės valstybės alternatyvą, vadovaujamą Rusijos, kad ir mažesnę bei be komunistinės doktrinos“, – teigia L.Ševcova.
Įgyvendinti tokią idėją Rusija bando teikdama finansinę pagalbą. Vien pagalba Baltarusijai siekia 7–12 mlrd. dolerių per metus, o Ukraina, atsisakiusi sutarties su ES, gavo 15 mlrd. dolerių ir pažadą sumažinti dujų kainas.
Būtent pinigai gali sustabdyti įsibėgėjusį procesą, nes Rusijos biudžetas pajėgus išmokėti tik dalį tokių „kyšių“. Be to, Ukrainoje ir Baltarusijoje pakankamai didelė visuomenės dalis prieštarauja suartėjimui su Rusija. O ir patiems rusams gali nusibosti tenkinti savo valdžios „imperialistiškus siekius“ ir šelpti kaimynus.
„Eurazijos sąjungos projektas – tarsi posovietinio archipelago miražas, kuriame autoritariniai lyderiai išnaudoja vieni kitus, norėdami išlaikyti valdžią savo rankose. Tai dar kurį laiką tęsis, bet jau greitai V.Putino imperialistinės ambicijos sulauks galo“, – prognozuoja L.Ševcova.
