Lenkai kažkodėl nenori suprasti, kad politikai visame pasaulyje privačiuose pokalbiuose kalba tiesmukai, vartoja keiksmažodžius, kritikuoja savo kolegas, netgi kalba apie sandorius. E.Lucasas rašo, kad nors Lenkijoje skamba raginimai į „skandalą“ patekusiems politikams atsistatydinti ir galbūt net rengti išankstinius parlamento rinkimus, tikroji problema glūdi kitur.
Tikrasis skandalas yra tai, rašo E.Lucasas, kad įrašai išvis buvo padaryti, o paskui nutekinti
Tikrasis skandalas yra tai, rašo E.Lucasas, kad įrašai išvis buvo padaryti, o paskui nutekinti. Lenkijos žiniasklaida daugiausia dėmesio kreipia į jų turinį, o ne kilmę. Jie neklausia svarbiausių klausimų – kas turėjo išteklių ir motyvacijos prikaišioti blakių keliuose restoranuose, tai daryti profesionaliai ir daryti ilgą laiką? Kam naudinga paviešinti šiuos įrašus dabar?
E.Lucasas pripažįsta, kad su R.Sikorskiu jie jau daugiau nei 20 metų yra draugai. Tačiau jis tvirtina, kad net jeigu jo ir nepažinotų, ir net jeigu jo nemėgtų, jo reakcija būtų tokia pati. Demokratija negali funkcionuoti be takoskyros tarp viešumo ir privatumo.
Anot E.Lucaso, politikams yra būtina turėtų galimybę aptarti savo reikalus, kalbėti atvirai ir tiesmukai, „nuleisti garą“, tartis. Pasiklausymas ir pokalbių viešinimas yra lengvas būdas sulaukti žiniasklaidos dėmesio ir suerzinti visuomenę, tačiau tai neturėtų būti politinio proceso dalis. Priešingai, tokie veiksmai yra ataka prieš politiką.
Anot britų žurnalisto, nereikia būti konspiracijos teorijų šalininku, kad pamatytum ryšį tarp paviešintos medžiagos ir augančios Lenkijos įtakos bei jos kuriamos regioninės koalicijos prieš rusišką revanšizmą. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad R.Sikorskis – vienas iš labiausiai tikėtinų Catherine Ashton įpėdinių ES išorės politikos vadovo poste.
Rusija jau yra pagarsėjusi dėl kitų šalių politikų ir diplomatų pasiklausymo ir pokalbių paviešinimo – pavyzdžiui, garsiai nuskambėjęs amerikiečių aukščiausio rango diplomatės Europos reikalams Victorios Nuland pokalbis, kuriame ji iškeikė ES. Todėl labai tikėtina, kad Rusija tiesiogiai ar per savo vietinius parankinius prisidėjo0 prie šio „skandalo“.
Pasak E.Lucaso, Kremliui būtų labai naudinga, jeigu R.Sikorskis toliau nebebūtų pagrindinis kandidatas į aukščiausią ES postą.
Rusijai taip pat būtų labai gerai, jeigu Lenkija įsiveltų į politinę krizę savo šalyje ir galbūt susilpnėjusi vyriausybė ne taip tvirtai vykdytų savo užsienio politiką, kurios kryptis taip nepatinka Kremliui.
Rusijai labai patiktų, jeigu Lenkija įsiveltų į politinę krizę savo šalyje ir galbūt susilpnėjusi vyriausybė ne taip tvirtai vykdytų savo užsienio politiką, kurios kryptis taip nepatinka Kremliui
Britas pažymi, kad kol kas paviešintuose įrašuose nėra jokių įrodymų apie galimą nusikalstamą veiklą (o štai šnipinėjimas yra nusikaltimas). E.Lucasas teisina R.Sikorskį, kad jo panaudotas žodis „negriškumas“, kuriuo Lenkijos užsienio reikalų ministras įvardija Varšuvos poziciją JAV atžvilgiu, neturi rasistinės reikšmės Lenkijoje. Jis reiškia pataikavimą ir atsilikimą.
Žinoma, tai – neelegantiškas išsireiškimas, tačiau įžeidimas šiuo atveju yra nukreiptas į pačius lenkus (E.Lucasas pažymi, kad ir labai teisingai), o ne į juodaodžius.
Isteriška reakcija į paviešintus pokalbius netgi įrodo, kad R.Sikorskis buvo teisus, nes Lenkija nesielgia kaip savimi pasitikinti valstybė, kuri tiki ir savo vadovais bei institucijomis.
Anot britų žurnalisto, demokratijose nesuprantamas informacinis karas. Mes branginame savo laisvą žiniasklaidą, tačiau nesuvokiame, kad ji yra pažeidžiama – jos silpnosiomis vietomis gali lengvai pasinaudoti priešai. O bet koks mūsų vyriausybių mėginimas pasipriešinti spaudimui tarsi sukelia alerginę reakciją. Valstybė privalo nesikišti į žiniasklaidą. Tačiau ką jai daryti, kai į ją kišasi kiti?
