Sakoma: sunku pamatyti visą mišką, kai stovi tarp medžių. Kartais kas nors būna taip arti, kad negali įvertinti masto. Tai tampa įmanoma tik praėjus tam tikram laikui ar žvelgiant kieno nors, esančio atokiau, akimis. Man tas pats buvo su Margaret Thatcher. O už tai, kad atvėrė akis ir leido pamatyti, kas yra priešais, manau, turiu dėkoti Lietuvai.
Kai M.Thatcher 1979 m. tapo Didžiosios Britanijos premjere, man buvo vieneri. Ponia T, kaip tuomet buvo vadinama, arba tiesiog Maggie ėjo šias pareigas, kol savo pačios kritiškai nusiteikusio kabineto buvo priversta pasitraukti, kai aš pradėjau paauglystės metus. Mano vaikystė prabėgo dirbant jos vyriausybei.
 |
| Margaret Thatcher 1988 metais |
Augau politika besidominčioje šeimoje. Mano tėvams nepatiko jos pozicija ir vadovavimo būdas. Daugeliu atvejų ji gyvenimą pagerino ir tėvai tai suprato. „Galvos mokestis“ (angl. Poll Tax – asmeniui taikomas fiksuoto dydžio, o ne proporcinis pajamų mokestis) mūsų šeimai mokesčius sumažino, nes buvo universalus – vienodas ir turtingiems, ir vargingiau gyvenantiems, nepriklausomai nuo to, kokio dydžio ar vertės būste gyveno. Mūsų namai buvo didesni.
Bet mano tėvai stojo skurdesnių kaimynų pusėn – prieš mokestį, kadangi laikė jį iš esmės neteisingu. Jie mane nusivedė į demonstaciją prieš „galvos mokestį“, kuri virto riaušėmis ir tapo vėlesnio pralaimėjimo katalizatoriumi.
Man sakė, kad ji, siekdama populiarumo, tiktai atakavo Argentinos karinį laivą (per Folklando karą – red. past.). Kone kiekvienas, ką aš, būdamas londonietis iš socialistinės sostinės, pažinojau, galvojo, kad tai buvo blogis. Mano mokytojai taip pat buvo socialistai ir aiškino, kad ji atėmė darbą iš angliakasių. Jos rinkos reformos ir nacionalizuotos pramonės išpardavimas ydas pavertė vertybėmis. Godulys tapo gėriu. Palūkanos įveikė viešąjį interesą. Verslas tapo svarbesniu už žmones. 9-ajame deš. Britanijoje arba mylėjai M.Thatcher ir viską, ką ji darė, arba nekentei jos ir visko, už ką ji kovojo. Tie, kurie mylėjo M.Thatcher, buvo jos vaikai, o kurie nekentė, vieną dieną būtų šokę ant jos kapo. Nebuvo jokio vidurio.
Vis dar manau, kad „galvos mokestis“ buvo neteisingas. Tikiu, kad turtingieji turėtų sumokėti daugiau mokesčių nei uždirbantieji mažiau. Kapitalizmas natūraliai pirmenybę suteikia turtingiesiems, todėl vyriausybių prievolė yra užtikrinti balansą, kad, veikiami gravitacijos, pinigai nejudėtų pinigų link.
Bet prieš penkerius metus sutikau M.Thatcher ir mano požiūris į ją, kaip į gryną blogį, pasikeitė. Buvau svečias Lietuvos ambasados Londone organizuotame renginyje. Tą dieną galėjau pamatyti ją kaip moterį, kurią sovietai vadino Geležine ledi dėl nenusiteikimo lankstytis, priešingai nei darė daug kitų politikų.
Tame renginyje 2008-aisiais lietuvių bendruomenė dėkojo baronienei Thatcher už tai, kad prieš du dešimtmečius juos parėmė, ko nedarė joks kitas Europos lyderis.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Johnas Higginsonas ir Davidas Cameronas |
Jos nuopelnai užsienio politikoje interpretuojami skirtingai, ypač Šaltojo karo metais. Išties ji nuogąstavo dėl Vokietijos suvienijimo, bet paklausė savo patarėjų ir tapo viena svarbiausių šio proceso advokačių. Kartu su Ronaldu Reaganu ji garsiai kalbėjo apie šalių, kurias šiandien Europos Sąjungoje laikome artimomis bičiulėmis, pavyzdžiui, Lietuvos, nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.
Per 40 metų nuo tada, kai sovietai jėga Rytų bloką aptvėrė geležine siena, jokie kiti Vakarų lyderiai nematė jokios politinės naudos reikalaujant, kad SSRS grąžintų toks šalims laisvę. Ir jie taip nedarė.
Tai buvo moteris: ledi Thatcher ir jos atstovaujami ideologiniai argumentai pakilo prieš Rusijos galią. Tą vakarą 2008-aisiais Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus pasakė, kad be jos tvirtos pozicijos tarptautinėje arenoje nepriklausomybė nebūtų buvusi iškovota taip greitai. Namuose jai teko ištverti tiek daug sunkių kovų, bet M.Thatcher nepasidavė ir nepaliovė solidarizuotis su nuskriaustaisiais. Tai yra pamoka, kurią šiandien galime visi išmokti.
Tą dieną trumpam sutikau baronienę Thatcher. Ji buvo jau 83-ejų. Buvo maloni, nors nors anksčiau girdėjau, kad yra griežta, ir sąmojinga, nors kalbėta, kad protinės galios jau silpsta.
Vėliau pasidomėjau M.Thatcher palikimu ir supratau, kad tiek daug dalykų, kuriuos žinojau, tebuvo nuomonė, paremta diletantiška „faktų“ interpretacija. Aš buvau toks neteisus. Kaip daugelis žmonių, aš tiesiog perėmiau savo tėvų ir mokytojų požiūrį, nekeldamas jokių klausimų.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Johnas Higginsonas ir Davidas Cameronas |
Du trečdaliai anglių kasyklų darbuotojų jau buvo praradę darbus iki jai ateinant į valdžią, o daugelis likusių kasyklų nebebuvo pelningos. Galingas Londono finansų centras, kuris šiandien šaliai sukuria tiek gerovės, o darbuotojams iš visos Europos, įskaitant Lietuvą, duoda darbo, buvo neprieinamas niekam, išskyrus elitui iš teisingų mokyklų. Jo vaidmenį buvo ką tik perėmęs Niujorkas. Londonas vėl galėjo užsidėti šią karūną daugiausiai dėl jos įvykdytų reformų. Paprasti gyventojai kaip aš gali pirkti ir parduoti akcijas be brangių tarpininkų. Profsąjungos šalį laikė įkaite. Naktimis šviesos būdavo išjungiamos, nes Britanija negalėdavo pasigaminti pakankamai energijos. Žmonės dirbdavo po keturias dienas per savaitę, nes profsąjungos neleisdavo dirbti ilgiau. Gatvėse kaupėsi šiukšlės, kadangi jų surinkėjai reikalavo daugiau pinigų, o duobkasiams pradėjus streiką, palaikai gulėdavo nepalaidoti.
1976-aisiais, treji metai iki M.Thatcher pergalės, Britanija buvo priversta kreiptis paskolos į Tarptautinį valiutos fondą. Už tai jis pareikalavo didelių apkarpymų viešajame sektoriuje, kas šiandien vyksta Graikijoje, Portugalijoje ir Airijoje. Tuo pačiu metu argentiniečiai jėga perėmė Folklando salas. Vėlesnių vyriausybių svarbiausias tikslas buvo pasistengti, kad Britanijos nuosmukis vyktų tvarkingai.
Atėjusi M.Thatcher supurtė senuosius sargybinius ir perspėjo, kad viskas buvo nepakankamai gerai. Kad Britanija vėl gali tapti didinga. Nė vienas kitas britų politikas nebuvo padalijęs politinės nuomonės taip stipriai.
Kad ir koks būtų požiūris, vieną sunku paneigti – ji iki paskutinės minutės buvo didžiulės stiprybės moteris, kuri stovėjo skriaudžiamųjų pusėje ir nesutiko nusilenkti.
Daugelis kairiųjų nekentė jos dėl akivaizdaus žiaurumo, kuris 8-ojo deš. pabaigoje pakeitė Britaniją. Bet ar Britanija būtų tapusi tokia turtinga, kokia yra šiandien, be M.Thatcher premjero poste. Neabejotinai ne.
Vertindamas savo paties požiūrį aš vėl pajutau susidomėjimą politika, kurį buvau praradęs. Po tos nakties Lietuvos ambasadoje susiradau politikos korespondento darbą, o galiausiai tapau 4 mln. skaitytojų turinčio dienraščio „Metro UK“ politikos redaktoriumi.
Todėl aš šiandien su pasididžiavimu dėkoju Lietuvai už tai, kad parodė, jog iš tiesų esu M.Thatcher vaikas.
