Bučos žudynių liudytojo pasakojimas: „Šaudė arba į pakaušį, arba į širdį“

Rusijos kariuomenei pasitraukus iš Bučos pasaulį sukrėtė masinių kapaviečių ir nužudytų civilių nuotraukos. Ukrainos valdžios institucijų duomenimis, praėjusį mėnesį ten žuvo mažiausiai 280 žmonių. Netoli Kyjivo esantis miestelis per įnirtingas kovas buvo beveik visiškai sugriautas. Lenkijos televizijos „Belsat“ laidos „Vot Tak“ kūrėjams pavyko surasti ir prakalbinti Bučos gyventoją Vladislavą Kozlovskį, kuris buvo vietos gyventojų egzekucijų liudininkas ir mėnesį gyveno okupuotame mieste.
Žudynės Bučoje sukrėtė pasaulį
Žudynės Bučoje sukrėtė pasaulį / Nuotr. iš V.Zelenskio „Telegram“ kanalo

– Vladislavai, kaip atsidūrėte okupuotoje Bučoje?

– Pastaruosius metus gyvenau ir dirbau someljė Kyjive, bet prasidėjus karui grįžau į Stiklo fabriko rajoną (Bučą), kur gyvena mano mama ir močiutė. Kovo 2 d. okupantai įžengė į mūsų miestą, o aš su keliais pažįstamais buvau prie teritorinės gynybos štabo. Visi, kurie neturėjo ginklų, gavo nurodymą slėptis netoli bazės esančioje slėptuvėje nuo bombų. Ją saugojo dvejos durys. Okupantai išgriovė pirmas, o antras atidarėme patys, nes supratome, kad jie vis tiek įsilauš, o tada tiesiog visus gali išžudyti.

VIDEO: Bučos gyventoja verkdama prisimena žiaurų okupacijos laiką: „Jo veidas buvo sudarkytas, kūnas šaltas“

– Kas nutiko vėliau?

– Jie prasibrovė į mūsų bunkerį, pirmąsias kelias dienas elgėsi su mumis gerai, padėjo su maistu. Bet jų smegenys išplautos propagandos, normalūs žmonės juk neitų į svetimą žemę. Tuo metu mieste vyko intensyvūs mūšiai, mums neleido išeiti. Sėdėjome visiškoje tamsoje. Žinoma, nebuvo nei šviesos, nei vandens, nei šilumos. Vėliau šiuos kareivius pakeitė kiti, o kovo 7 d. jie išvedė iš pradžių moteris su vaikais, o paskui vyrus.

Nuotr. iš V.Zelenskio „Telegram“ kanalo/Žudynės Bučoje sukrėtė pasaulį
Nuotr. iš V.Zelenskio „Telegram“ kanalo/Žudynės Bučoje sukrėtė pasaulį

Jie suklupdė mus ant kelių ir pradėjo kratą. Su savimi turėjau pinigų ir laikrodį. Jie paėmė viską, kaip ir iš kitų, tiesiog apiplėšė. Jie pažinojo kai kuriuos žmones, tikrino jų dokumentus, ir jei asmuo dalyvavo ATO (taip Ukraina vadina 2014–2018 m. Donecko ir Luhansko regionuose vykusias kovines operacijas) arba buvo registruotas teritorinėje gynyboje, iš karto jį nušaudavo. Taip pat buvo tikrinamos tatuiruotės ir ieškoma „nacių“. Buvo šaudomi net tie, kurie turėjo išsitatuiravę Ukrainos herbą.

Jie šaudavo jiems į pakaušį arba į širdį. Tarp jų buvo rusų ir, greičiausiai, buriatų, kaip supratau iš jų išvaizdos.

VIDEO: Bučos žudynės – išgyvenusių ukrainiečių citatos: „Tėtį jau buvo pastatę į eilę sušaudyti“

– Kiek žmonių iš viso žuvo jūsų akivaizdoje?

– Atrodo, kad nušovė aštuonis. Jų kūnus vakar mačiau už akmeninio pastato, daiktų krūvoje, vienoje nuotraukų iš Bučos.

– Ar uždavėte kokių nors klausimų?

– Man viskas buvo tarsi rūke, buvo baisu ir buvau įsitikinęs, kad daugiau namo nebegrįšiu. Mano pažįstamam, kuris nieko neturėjo, šovė į šoną ir pasakė: „Tai dėl to, kad taip neskubėtum namo“. Manęs klausinėjo, kur gyvena ATO veteranai ar nacionalistai, bet aš nieko nežinojau ir negalėjau atsakyti. Dėl to buvau smarkiai sumuštas ir gavau buože į galvą.

– Kaip elgėsi miestą užėmę kariai?

– Praėjus kelioms savaitėms po okupacijos į miestą atvyko „kadyrovcai“ (taip vadinami Ramzano Kadyrovo vadovaujamos Čečėnijos kariai, – red. past.). Nuo rusų jie skyrėsi ne tik išvaizda, bet ir uniformomis: jos buvo juodos arba tamsiai žalios spalvos.

Paskutinę savaitę jie rytais vaikščiojo po gyvenamuosius rajonus ir šaudė į visus, kuriuos pamatydavo, kiekvieną dieną reikėjo ką nors palaidoti.

Kovo pabaigoje jie nužudė mūsų kaimyną, pensininką pavarde Strelec. Jis tiesiog sėdėjo ant suoliuko, niekam gyvenime nebuvo padaręs nieko blogo ir tikrai nebuvo „nacis“.

Nuotr. iš V.Zelenskio „Telegram“ kanalo/Žudynės Bučoje sukrėtė pasaulį
Nuotr. iš V.Zelenskio „Telegram“ kanalo/Žudynės Bučoje sukrėtė pasaulį

Visi „kadyrovcai“ elgėsi žiauriai ir barbariškai, rusai buvo kitokie. Tarp jų buvo daug jaunų žmonių. Vieni galėjo pabelsti į namus ir normaliai paprašyti nakvynės, o kiti tiesiog sumušdavo ir išmesdavo savininkus į gatvę.

Aš pats kovo viduryje buvau sumuštas antrą kartą. Sėdėjau draugo namuose, rūkiau. Įėjo maždaug 25 metų rusų kareivis su automatu, atrodė girtas, nukreipė į mus ginklą ir ėmė kalbėti, kad mums nevalia vaikščioti gatvėje, o paskui visus pasiuntė miegoti.

VIDEO: Буча после освобождения. Убитые мирные жители на улицах

Po kurio laiko jis grįžo, aš gulėjau kambaryje arčiausiai išėjimo. Jis sušuko: „Ką, tu gini Ukrainą?“ – ir pradėjo mane mušti. Mano nosis buvo sudaužyta, drabužiai ištepti krauju. Jis smarkiai mušė, kelias sekundes net praradau sąmonę.

– Kiek jūsų pažįstamų žmonių žuvo per šį laikotarpį?

– Aš jau daugiau taip žmonių neskirstau, man gaila visų. Mano pažįstamas Sergejus Semionovas, kuriam buvo apie 40 metų, nusprendė su draugu pro stiklo fabriką nueiti į Irpinės miestą. Jų kūnai buvo rasti po kelių dienų.

Sergejus buvo nužudytas šūviu į pakaušį, o kitas buvo kankintas – jam buvo išpjautas skruostas ir šauta į širdį, juos palaidojome fabriko teritorijoje.

Kovo 2 d. per kovas dėl miesto buvo nužudyti penki civiliai: trys vyrai, moteris ir pensininkas. Jų kūnai jau kelias savaites gulėjo autobuse, o mums neleido jų išvežti.

– Mariupolyje daug žmonių palaidota ir prie namų, ir prie žaidimų aikštelių. Kaip buvo pas jus?

– Mums neleido eiti į kapines, todėl mirusiuosius laidojome ten, kur buvo įmanoma. Tuos penkis iš autobuso įkėlėme į traktoriaus kaušą. Kol nebuvo kareivių, vairuotojas nuvažiavo šiek tiek toliau, iškasė duobę ir visus juos palaidojo.

VIDEO: V.Zelenskis apie žudynes Bučoje: „Kaip buvo galima prievartauti moteris ir žudyti jas vaikų akivaizdoje?“

Kitus du vyrus „kadyrovcai“ nušovė, kai jie užvedė automobilį, norėdami nuvažiuoti vandens. Tik po kelių dienų galėjome juos palaidoti už garažų, įsuptus tiesiog į antklodes.

Mano namuose pagyvenęs vyras mirė plyšus širdžiai. Pas jį užėjo tik po trijų ar keturių dienų. Jis sėdėjo negyvas ir sustingęs ant kėdės. Jį taip pat palaidojo suvyniotą į antklodę darže.

Tokių atvejų buvo labai daug, bet mes negalėjome nutolti nuo namų, ir aš nenoriu pasakoti gandų. Turbūt ir patys matėte nuotraukas iš miesto.

– Ką valgėte visą šį laiką? Ar užteko maisto?

– Buvo labai sunku, nes nebuvo nei elektros, nei vandens, nei šilumos. Mums pasisekė, kad mūsų rajone buvo privačių namų su šuliniais, iš kurių bent jau galėjome gauti vandens. Maistą gamindavome ant laužų: ant jų dėdavome plytas ir tinklus, o žmonės atsinešdavo maisto iš namų ir gamindavo. Su visais dalijomės maistu, nes daugelis žmonių neturėjo nieko, o mūsų rajone buvo daug pagyvenusių žmonių.

– Kur esate dabar? Kaip jaučiatės?

– Sugrįžus Ukrainos kariuomenei, man ir mano šeimai pavyko išvykti iš Bučos per Irpinę. Per susprogdintą tiltą patekome į Kyjivą, kur mus priglaudė pažįstami. Žinoma, per tą mėnesį mes sulaukėjome. Net dušas mums tapo prabanga. Nepamiršiu, kaip žmonės verkė pamatę duoną, nes ilgai badavo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis
Šiame straipsnyje pateikiama informacija skirta asmenims nuo 18 metų, kurie pagal galiojančius LR įstatymus turi teisę naudotis tokio pobūdžio informacija. Jei jums nėra 18 metų, prašome spausti NE ir neatidaryti šio straipsnio. Jei jums jau yra 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad vaizdinė ir grafinė informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir saugoma nuo nepilnamečių.
Taip
Ne