Tuo SS oberšarfiureris didžiavosi iki pat paskutinio atodūsio.
Daugelį metų jis beveik visur lydėjo A.Hitlerį, nė per žingsnį nesitraukdamas nuo savo viršininko, kurį su meile vadino „bosu“. Jis buvo šalia iki pat tos akimirkos, kai A.Hitleris ir jo žmona Eva Braun nusižudė – suvokę pralaimėjimą ir neišvengiamai artėjant Sąjungininkų pergalei.
Tarnybai atsidavęs SS pareigūnas po A.Hitlerio mirties ilgas dienas slėpėsi, jo žodžiais, „betono karste“, iš kurio galiausiai ištrūko, byrant Berlyno pastatams ir miestą užplūdus sovietų kariuomenei.
Net po daugelio metų, duodamas interviu 2005 metais naujienų agentūrai „The Associated Press“, jis prisiminė A.Hitlerio klaustrofobiją, paskutinių dienų chaosą, R.Mischas buvo išsaugojęs SS pareigūno įvaizdį: tvirtą sudėjimą, plačius pečius, precizišką šukuoseną.
Tačiau jis niekada nesigailėjo dėl savo draugystės su labiausiai visų prakeiktu XX amžiaus žmogumi.
„Jis nebuvo žiaurus. Jis nebuvo žvėris. Jis nebuvo antžmogis“, – kalbėjo R.Mischas.
96-erių R.Mischas mirė ketvirtadienį. Jis buvo vienas paskutinių atstovų kartos, tiesiogiai kaltinamos už nacistinės Vokietijos žiaurumus, vykdytus Antrojo pasaulinio karo metais.
Vis tik interviu R.Mischas vengė kaltės ir atsakomybės temų, sakydamas, jog nieko nežinojo apie 6 mln. žydų nužudymą, kad A.Hitleris jo akivaizdoje niekada nekalbėjo apie „Galutinį sprendimą“ (Die Endlösung).
„Niekada nebuvo tokios temos, – pabrėžtinai tvirtino jis. – Niekada“.
Pasak R.Mischo, A.Hitleris „buvo nuostabus bosas“.
„Gyvenau su juo penkerius metus. Mes buvome artimiausiai su juo dirbę žmonės... mes visada buvome šalia. Be mūsų Hitleris nebuvo nei dieną, nei naktį“, – prisiminė jis.
Paskutines 8-10 A.Hitlerio gyvenimo dienų R.Mischas taip pat buvo su juo, bunkeryje, saugomas gerai sutvirtintų betono lubų ir sienų.
Interviu jis prisiminė balandžio 22-ąją, dvi dienos prieš tai, kai sovietų kariuomenė visiškai apsupo miestą. Prisiminė A.Hitlerio žodžius: „Tai viskas. Karas pralaimėtas. Visi gali eiti“.
„Visi, išskyrus tuos, kurie turėjo tokį darbą kaip mes – mes turėjome pasilikti, – pasakojo R.Mischas. – Apšvietimas, vanduo, telefonas ... visa tai negalėjo nutrūkti, tačiau visiems kitiems buvo leista išeiti ir beveik visi nedelsiant dingo“.
Po Vokietijos kapituliacijos gegužės 7 dieną R.Mischas buvo išvežtas į Sovietų Sąjungą, kur praleido devynerius metus karo belaisvių stovyklose, o 1954 metais jam buvo leista grįžti į Berlyną. Grįžęs pas savo žmoną Gerdą, su kuria susituokė 1942 metais, jis atidarė parduotuvę.
