Burkinio sukūrėja Aheda Zanetti, atsakydama į draudimus, „The Guardian“ paskelbė savo komentarą:
„Burkinis nesimbolizuoja islamo – jis simbolizuoja laisvalaikį, laimę, sveikatą. Tad kas geresni – Talibanas ar prancūzų politikai?
Kai sukūriau burkinį 2004 metų pradžioje, tai dariau tam, kad suteikčiau moterims laisvę, o ne ją atimčiau. Mano dukterėčia norėjo žaisti tinklinį, tačiau jai buvo pakankamai sunku patekti į komandą – ji nešiojo hidžabą. Mano sesuo turėjo grumtis už savo dukros teisę žaisti, turėjo diskutuoti šiuo klausimu ir klausti – kodėl mergaitei neleidžiama žaisti tinklinio dėl savo kuklumo?
Kai jai galiausiai buvo leista žaisti, visi nuėjome jos palaikyti. Tai, ką ji dėvėjo, visiškai netiko sportui – namines treningo kelnes, o jos hidžabas visiškai netiko bet kokio sporto praktikavimui. Ji atrodė kaip pomidoras – tokia raudona ir perkaitusi!
Tad grįžusi namo pradėjau ieškoti ko nors, kas labiau jai tiktų – sportinio kostiumo musulmonėms mergaitėms, ir negalėjau nieko rasti, Australijoje nieko panašaus nebuvo. Susimąsčiau, nes kai aš buvau maža mergaitė, praleidau galimybę sportuoti – nedalyvaudavome niekur, nes pasirinkome būti kuklios. Tačiau savo dukterėčiai norėjau surasti ką nors, kas būtų suderinama su gyvenimo būdu Australijoje ir vakarietiškais drabužiais, bet kartu ir išpildyti jos, kaip musulmonės mergaitės, poreikius.
Atsisėdau kambaryje ant grindų ir kai ką sukūriau. Pažiūrėjau į galvos apdangalą, nuėmiau nuo jo daug perteklinės medžiagos, ir tai mane suneramino – ar mano musulmonų bendruomenė tam pritartų? Jis turi uždengti plaukus ir galvos formą – juk negalima dėvėti apgludusių drabužių. Bet čia medžiaga priglustų tik aplink kaklą, todėl pagalvojau, kad būtų priimtina.
Prieš pristatydama produktą atlikau apklausą, norėdama sužinoti, ką žmonės pagalvotų – ar tai dėvėtų? Ar tai paskatintų aktyvesnei veiklai? Daugiau sportuoti? Plaukioti? Daug žmonių mano bendruomenėje nežinojo, kaip naują drabužį priimti, bet aš visgi pradėjau prekiauti ir sukūriau gerą verslą.
Burkinis sulaukė visų dėmesio, kai Australijoje buvo pristatyta programa, kaip integruoti musulmonus berniukus ir mergaites į gelbėtojų varžybas – buvo viena mergaitė, kuri norėjo dalyvauti, ir ji vilkėjo burkinį.
Manau, kad jie nesuprato šio drabužio, kuris yra pozityvus – jis simbolizuoja laisvalaikį, laimę, pasilinksminimą, sportą ir sveikatą.
Po Rugsėjo 11-osios, Kronulos riaušių (2005 m. Sidnėjuje kilusių susirėmimų tarp iš Artimųjų Rytų kilusių ir baltaodžių jaunuolių), burkų uždraudimo Prancūzijoje ir neigiamos reakcijos visame pasaulyje – kad mes esame blogi žmonės tik dėl kelių nusikaltėlių, kurie nekalba musulmonų vardu – nenorėjau, kad kas nors teistų mergaites už burkinių dėvėjimą. Tai tik mergaitės, kurios nori būti kuklios.
Tai buvo mėginimas integruotis ir būti priimtoms lygioms, nebūti teisiamoms. Mums, musulmonų bendruomenei, tuo metu buvo sunku, daug kas iš mūsų bijojo išeiti iš namų. Jie bijojo eiti į viešus baseinus ir paplūdimius. O aš norėjau, kad mergaitės turėtų pasitikėjimo savimi, kad galėtų gyventi gerą gyvenimą. Sportas yra svarbu, ir mes juk esame australės! Norėjau padaryti ką nors pozityvaus – ir juk bet kas gali dėvėti tai – krikščionės, žydės, induistės. Tai tiesiog drabužis, sukurtas kuklumą vertinančiam asmeniui. Arba kam nors su odos vėžiu. Arba naujai motinai, kuri dar nedrįsta dėvėti bikinio. Burkinis nesimbolizuoja islamo.
Kai drabužį pavadinau burkiniu, iš tiesų negalvojau, kad tai yra burka paplūdimiui. Burka man buvo tiesiog žodis – visą gyvenimą augau Australijoje, sukūriau šį maudymosi kostiumą ir turėjau greitai sugalvoti, kaip jį pavadinti. Tai buvo dviejų kultūrų sujungimas – mes esame australės, bet renkamės būti ir musulmonėmis. Burka čia nieko nesimbolizuoja, Korane tai neminima ir mūsų religija neliepia mums užsidengti veidų – tai kiekvienos moters pasirinkimas tą daryti. Burkos nėra nė viename islamo tekste. Turėjau ieškoti informacijos apie šį žodį – tai buvo apibūdinta kaip viską uždengiantis apsiaustas. O kitame šio spektro gale yra bikinis, todėl sujungiau abu žodžius.
Šis negatyvumas, kuris dabar vyksta, ir tai, kad tai vyksta Prancūzijoje, mane be galo liūdina. Tikiuosi, kad taip elgiamasi ne dėl rasizmo. Manau, kad jie nesuprato šio drabužio, kuris yra pozityvus – jis simbolizuoja laisvalaikį, laimę, pasilinksminimą, sportą ir sveikatą. Ir dabar jie nori išvyti moteris iš paplūdimių atgal į virtuves?
Jis moterims suteikė laisvę, ir jie nori šią laisvę atimti? Tad kas yra geresni – Talibanas ar Prancūzijos politikai? Abu yra vienodai blogi.
Nemanau, kad bet kuris vyras turėtų sukti galvą, kaip apsirengusi moteris – niekas mūsų neverčia, tai yra moters pasirinkimas. Tai, ką jūs matote, yra mūsų pasirinkimas. Ar vadinu save feministe? Taip, galbūt. Man patinka stovėti už savo vyro, bet aš esu variklis, ir aš pati pasirenku tokia būti. Man patinka jam suteikti daugiau dėmesio, bet aš savo tikslų taip pat siekiu – tik tyliai.
Tai buvo mano pirmas kartas, kai plaukiojau viešumoje, ir tai buvo visiškai nuostabu. Labai aiškiai pamenu šį jausmą.
Norėčiau būti Prancūzijoje, kad galėčiau pasakyti – jūs ne taip supratote. Pasaulyje yra daug problemų, kuriomis reikia rūpintis, kam dar sukurti naujų? Jūs paėmėte kūrinį, kuris simbolizuoja laimę, džiaugsmą ir aktyvumą, ir pavertėte jį neapykantos produktu.
O kokios yra prancūzų vertybės? Ką jūs turite omenyje, kad burkinis nesuderinamas su prancūzų vertybėmis, ką tai reiškia? Laisvę? Jūsų aiškinimas, ką turime vilkėti, ko negalime daryti, privers moteris užsidaryti namuose – ir ką tada norėtumėte, kad darytumėm? Tai sulauks atsako. Jeigu skaldote tautą ir neklausote, nedirbate kartu, tuomet natūralu, kad atsiras žmonių, kurie labai supyks. Jeigu stumiate žmones šalin, izoliuojate juos... To neturėtų daryti nė vienas politikas nė vienoje šalyje.
Pamenu, kai pirmą kartą pabandžiau burkinį. Iš pradžių jį išmėginau savo vonioje – turėjau įsitikinti, kad su juo viskas gerai. Tuomet turėjau išbandyti nėrimą į vandenį – įsitikinti, kad galvos apdangalas nenusmuks, liks vietoje. Nuėjau į vietos baseiną, visi į mane spoksojo – ką aš čia dėviu? Nuėjau į patį baseino galą, užlipau ant lentos ir nėriau. Galvos apdangalas liko vietoje, ir pagalvojau – kaip tobula!
Tai buvo pirmas kartas, kai plaukiojau viešumoje, ir tai buvo visiškai nuostabu. Labai aiškiai pamenu šį jausmą. Jaučiau laisvę, jaučiau galią, jaučiau, kad tarsi man priklauso baseinas. Perėjau visą paplūdimį iškelta galva.
Nėrimas į vandenį yra vienas geriausių potyrių pasaulyje. Ir žinote ką? Aš po savo burkiniu dėviu bikinį. Aš turiu geriausius dalykus iš abiejų pasaulių.“
