Specialus memorialinis traukinys, pirmadienio rytą išvažiavęs iš Lenkijos pietinio miesto Tarnuvo, atkartos 140 kilometrų maršrutą į Osvencimo miestą, šalia kurio veikė Aušvico–Birkenau koncentracijos stovyklų kompleksas.
Trys garbaus amžiaus buvę kaliniai pradėjo memorialinę kelionę, kurią organizavo Aušvico šeimų asociacija. Dar šeši gyvi likę veteranai, kaip tikimasi, dalyvaus Aušvico memoriale vyksiančioje ceremonijoje.
Šio memorialinio muziejaus pateikiamais duomenimis, Aušvico–Birkenau stovykloje per Antrąjį pasaulinį karą iš viso nužudyta apie 1,1 mln. žmonių.
Apie milijonas aukų buvo žydai, suvežti iš Lenkijos ir nacių okupuotų Europos šalių. Ši stovykla yra vienas iš svarbiausių holokausto simbolių.
Aušvice–Birkenau taip pat buvo sunaikinta apie 75 tūkst. ne žydų tautybės Lenkijos gyventojų, 21 tūkst. romų, 15 tūkst. į nelaisvę paimtų Sovietų Sąjungos karių, taip pat apie 15 tūkst. kitų asmenų, tarp jų pasipriešinimo judėjimų okupuotose šalyse dalyvių.
Atrodė, tarsi žemė būtų prasivėrusi mums po kojomis. Siekėme patekti į Prancūziją ir ten prisidėti prie lenkų armijos, o dabar Paryžius buvo okupuotas.
Aušvico koncentracijos stovykla buvusiose Lenkijos armijos kareivinėse buvo įkurta 1940 metais, praėjus beveik metams po nacistinės Vokietijos įvykdytos Lenkijos okupacijos.
Iš pradžių šioje stovykloje planuota laikyti ir žudyti Lenkijos elito narius bei pasipriešinimo žiauriai nacių okupacijai dalyvius. Vėliau ji buvo išplėsta ir virto specializuotu žydų žudymo „fabriku“.
1940 metų birželio 14 dieną 728 vyrai, laikyti Tarnuvo kalėjime, buvo įlaipinti į dvokiančius vagonus gyvuliams vežti. Tarp jų buvo Kazimierzas Albinas.
1939 metų rugsėjį, kai Vokietijos pajėgos įsivežė į Lenkiją, jam tebuvo 17 metų. Neketindamas pasiduoti, vaikinas nusprendė prisidėti prie tūkstančių pabėgėlių, mėginančių pasiekti Prancūzijoje formuojamą Lenkijos armiją tremtyje.
K.Albinas buvo suimtas 1940 metų sausį, kai mėgino pereiti Lenkijos ir dabartinės Slovakijos sieną. Traukinyje paauglys ir jo likimo draugai sužinojo iš sargybinių, kad Vokietija ką tik užėmė Paryžių.
„Atrodė, tarsi žemė būtų prasivėrusi mums po kojomis. Siekėme patekti į Prancūziją ir ten prisidėti prie lenkų armijos, o dabar Paryžius buvo okupuotas; Prancūzija pasidavė“, – sakė jis neseniai naujienų agentūrai AFP duotame interviu.
Į stovyklą atvežtiems lenkams ant rankų buvo ištatuiruoti numeriai. Ant K.Albino rankos iki šiol išlikęs numeris 118.
1942 metais Bžezinkos vietovėje pradėjęs veikti naujas kompleksas tapo pagrindiniu nacių sumanyto „Galutinio sprendimo“ (Die Endlosung) įgyvendinimo centru.
Stovykloje naciai masiškai žudė žydus dujų kamerose ir degino jų kūnus specialiai įrengtuose krematoriumuose.
Prieš mėgindamas pabėgti 1943 metų vasarį, K.Albinas surinko informaciją apie veiklą Birkenau stovykloje iš prižiūrėtojais paskirtų kalinių – liūdnai pagarsėjusių „kapų“. Vyras iki šiol prisimena deginamų kūnų tvaiką.
Aušvico–Birkenau stovyklą 1945 metų sausį išvadavo Sovietų Sąjungos kariai.
Iš grupės, patekusios į šią stovyklą su pirmuoju sąstatu, karą išgyveno apie 300 žmonių.
