Interviu „The Guardian“ P.Pellouxas teigė manantis, kad pulti gausiai turistų lankomą Paryžių, Prancūziją ir kitas Europos šalis teroristai pasirinko neatsitiktinai.
„Tai reiškia, kad reaguoti turi visa Europa. Mes negalime bijoti. Turime stovėti visi kartu ir rasti Churchillio dvasios. Mes esame kažko pradžioje. Negalime pasiduoti. Turime laimėti“, – sakė gydytojas.
P.Pellouxas buvo „Charlie Hebdo“ sveikatos skilties apžvalgininkas. Todėl jis buvo vienas pirmųjų sausį atvykusių padėti teroristų kulkų suvarpytiems redakcijos darbuotojams. Jis savo kolegoms teikė pirmąją pagalbą. Daliai jų padėti jau buvo per vėlu – jie buvo negyvi. Tuomet redakcijoje žuvo dvylika žmonių.
Po dešimties mėnesių, penktadienio naktį, P.Pellouxas vėl lopė teroristų kulkų suvarpytus žmones, buvusius ten, kur nusitaikė 129 žmonių gyvybes pasiglemžę užpuolikai.
„Tai karas. Mes esame kare“, – pabrėžia P.Pellouxas „Mes gydėme karo žaizdas, sukeltas tikrų karo ginklų, tokių kulkų, kurios sminga labai greitai, kurios laužo ir degina, kurios sukelia smūginę bangą, todėl sužeidimai tampa labai sunkūs“.
Tai karas. Mes esame kare. Mes gydėme karo žaizdas, sukeltas tikrų karo ginklų.
„Komanda bandė išgelbėti daugybę žmonių. Kai kurių žaizdos buvo tiesiog siaubingos. Daugeliui taikyta į galvą, krūtinę, pilvą. Kiti buvo sužeisti, kai gindamiesi delnais dengėsi veidus. Bandėme išgelbėti moterį, kurios kūne buvo devynios kulkos. Deja, ji mirė pakeliui į ligoninę“, – pasakojo medikas.
Kai prasidėjo atakos, P.Pellouxas pristatinėjo savo knygą, kurią parašė po išpuolio „Charlie Hebdo“ redakcijoje ir kurią skyrė savo žuvusių kolegų atminimui ir gyviesiems kaip atsisveikinimą, nes pats šį rudenį paliko leidinį. Sakė nusprendęs, kad daugiau negali taikstytis su bendradarbių abejingumu, nes naujų talentų, kurie imtų redakcijos vairą į savo rankas, neatsirado.
„Kai tik išgirdau apie penktadienio atakas, iškart nuskubėjau į ligoninę. Tą rytą mums buvo surengti mokymai, kaip elgtis per teroro išpuolį. Buvome gerai pasiruošę. Tačiau ši tragedija buvo tokio dydžio, kokiai vargu ar pasiruoši. Atrodo, kad žudikai elgėsi lyg kompiuteriniame žaidime ir šaudė į visus beatodairiškai“, – kalbėjo P.Pellouxas.
Jis svarsto, kodėl tokie jauni vyrai ryžosi tokioms skerdynėms.
Atrodo, kad žudikai elgėsi lyg kompiuteriniame žaidime ir šaudė į visus beatodairiškai.
„Faktas, kad vieną ataką bandyta surengti ten, kur buvo šalies prezidentas, ir tai, kad žmones žudė tiesiog viduryje gatvės, yra nesuvokiama. Mes perėjome į naują etapą. Dabar mes kare, kuriame jiems nėra jokių ribų“, – teigė gydytojas.
Per teroristų išpuolį „Charlie Hebdo“ P.Pellouxas buvo gretimame pastate. Kolega, kuris išgyveno, paskambino jam vis dar slėpdamasis po stalu, ir gydytojas nuskubėjo padėti.
„Tai buvo beprotybė. Visi gydytojai labiausiai bijo situacijų, kai tektų padėti žmonėms, kuriuos labiausiai myli. Tai psichologiškai sunku“, – aiškino medikas.
Dėl pačių brangiausių atminimo gydytojas sako nusprendęs parašyti knygą. Kad neprarastų ryšio su žuvusiais, kad išsaugotų atsiminimus apie juos. Tai, pasak jo, aktualu ir po penktadienio įvykių.
„Kai žmonės kalba apie tokio masto išpuolius kaip penktadienį, jie sako: „129 žuvo“. Bet už to skaičiaus – 129 žmonės, 129 verkiančios šeimos, savo vaikų netekę tėvai, prarasti draugai. Tai žiauru. Mes niekada negalime pamiršti žmonių, kurie žuvo tokiomis aplinkybėmis“, – ragina P.Pellouxas.
