Buvęs IS narys, pasirinkęs Sherko Omero pseudonimą, sako, kad savo gimtąjį Iraką jis paliko tikėdamasis kovoti prieš Basharo al Assado režimą, kurį jis laikė nusikalstamu, tačiau vėliau pamatė, kad organizacija, į kurią jis įsiliejo, kelia ne mažesnį siaubą nei režimas, prieš kurį jis ketino kovoti. Štai jo pasakojimas:
„2013 metų spalio mėnesį mes trise nukeliavome į Turkiją. Daugelis tų, kas iš čia vyko kariauti į Siriją, atsidurdavo pasienyje įrengtose IS stovyklose. Tai nutiko ir mums. Buvo ir džihadistų, kurie tikėjo, kad jeigu jie kausis už Alachą, pateks į dangų, buvo ir tokių, kurie vyko specialiai prisijungti prie „al Qaeda“ grupuočių Sirijoje, tokių kaip „Jabhat Al-Nusra“.
Iš pradžių mes su draugais galvojome, ar mums verta likti, tačiau IS priklausantys vyrai su mumis elgėsi labai maloniai. Niekad nebūtum pagalvojęs, kad jie galėtų daryti tokius siaubingus dalykus, kokius vėliau išvydome Rakoje. Čia buvo rengiami specialūs apmokymai savižudžių būriams, jie treniravosi, kaip panaudoti savižudžių diržus. Specialūs IS būriai ant gyvulių mokėsi, kaip nukirsti galvas. Kuomet kažkas paklausė, kam reikia kapoti gyvuliams galvas, IS atstovai pasakė, kad tai yra islamiškas būdas nužudyti Sirijos karininkus ir nusikaltėlius, kurie prievartavo moteris bei vaikus, jie sakė, kad pagal Dievo įstatymus būtent tokiu būdu turi mirti nusikaltėliai.
Viešos egzekucijos Rakoje buvo rengiamos tiems civiliams, kurie, IS nuomone, buvo nepakankamai geri islamiškam kalifatui, arba kuriuos jie manė nusikaltus Dievui
Tačiau Rakos mieste galvos būdavo nukertamos visiems, kurie nepatikdavo IS. Tai buvo nukreipta ne vien tik prieš režimo kariuomenę. Viešos egzekucijos Rakoje buvo rengiamos tiems civiliams, kurie, IS nuomone, buvo nepakankamai geri islamiškam kalifatui, arba kuriuos jie manė nusikaltus Dievui.
Iš pradžių mes manėme, kad jei paliksime IS, tai bus išdavystė, nes jie stovykloje mums davė maisto, drabužių, visko, ko reikėjo. Be to, mes galvojome, kad jeigu jie kovoja su Sirijos režimu, mes tiesiog turėtume prisijungti prie jų, kad išgelbėtume vietos žmones.
Tačiau vėliau, kuomet mes palikome stovyklą ir nuvykome į Azazą, o galiausiai Raką, viskas pasikeitė. Mačiau siaubingus IS vykdomus nusikaltimus. Rakoje aš jaučiausi toks sugniuždytas, kad kelis kartus galvojau apie savižudybę. Norėjau pabėgti, tačiau nebuvo kaip. Tiktai tada, kai mes buvome permesti į kurdų regioną, aš gavau galimybę pabėgti – aš perbėgau pas Sirijos Kurdistano Armiją, kuomet jie atakavo IS dalinį.
Kelis mėnesius mane tardė ir galiausiai paleido, įsitikinę, kad aš neįvykdžiau jokių nusikaltimų. Man buvo skirtas uždavinys dirbti su komunikacijos technika, o abu mano bičiuliai tapo IS kovotojais. Jie liko Azaze, ir vėliau pranešta, kad jie žuvo.
Kas liečia IS, aš pastebėjau, kad vadovai laisvai kalbėjo turkiškai. Aš retai girdėdavau, kad jie kalbėtų arabiškai. IS vadovai Rakoje atvirai kalbėjo apie tai, kad geriausi užsieniečiai džihadistai atvyksta į Siriją iš Turkijos. Vieną kartą teko girdėti, kad IS džihadistai iš užsienio buvo sustabdyti prie Turkijos sienos pasieniečių ir policijos, tačiau IS turi tokius gerus ryšius, kad netrukus jie buvo paleisti ir laisvai pateko į Siriją.
IS vadovai Rakoje atvirai kalbėjo apie tai, kad geriausi užsieniečiai džihadistai atvyksta į Siriją iš Turkijos
Paskutinį kartą, kai su vienu iš savo bičiulių kalbėjau telefonu, jis jau buvo perpratęs, kokia organizacija yra IS, ir matė, kaip jie žudo nekaltus žmones. Jis sakė, kad bijo bėgti, nes matė, kaip IS viešai nukirsdina saviškius, kurie bando bėgti.
Dabar sunku grįžti į normalų gyvenimą. Nuolatos jaučiu kaltę ir gėdą, kad galiausiai prisijungiau prie šios organizacijos Sirijoje. Pykstu ant savęs, kad nesuvokiau to anksčiau, dabar IS yra neatimama mano istorijos dalis, nors aš niekuomet nebuvau ekstremistas.
Šiuo metu dirbu tėvui priklausančiame žemės ūkio projekte. Klausausi muzikos, žiūriu televiziją, skaidau kurdų literatūrą. Sunku įsivaizduoti, kad kažkada buvau dalis organizacijos, kuri vykdė savo pačių žmonių genocidą. Mane vis dar užklumpa košmarai. Viskas, ko noriu, yra normalus gyvenimas toli nuo karo“.
