„Kai gaunu straipsnių vokiečių kalba apie mūsų kariuomenę ar apie šaulių sąjungą, visada persiunčiu į mūsų bendrą grupę. Vokiečiai susidomėję skaito apie Lietuvą“, – 15min pasakojo 34 metų M.Lukšys.
Miunchene gyvenantis vyras tiki, kad dalyvavimas sukarintose organizacijose ir pasiruošimas šalies gynybai yra vienas iš būdų, galinčių suvienyti po Europą pabirusius lietuvius.
Iš pasienio – į statybų verslą
2000 metais M.Lukšys buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę atlikti nuolatinės privalomosios karo tarnybos. Tai buvo jo pirmasis prisilietimas prie kariškų dalykų.
Pasieniečiu jis dirbo iki 2007 metų. Tada Lietuvoje prasidėjo vadinamasis statybų bumas, smarkiai kilo nekilnojamojo turto kainos, todėl M.Lukšys nusprendė įkurti įmonę.
Po metų vyras įstojo į Lietuvos pasieniečių mokyklą. 2001 metais jis tapo Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnu.
„Kelerius metus dirbau Pagėgių rinktinėje, o vėliau buvau perkeltas į Vilniaus oro uostą“, – pasakojo M.Lukšys.
Pasieniečiu jis dirbo iki 2007 metų. Tada Lietuvoje prasidėjo vadinamasis statybų bumas, smarkiai kilo nekilnojamojo turto kainos, todėl M.Lukšys nusprendė įkurti įmonę.
„Turėjau nedidelę statybų įmonę, nebuvau kažkoks magnatas, bet ta patirtis labai pravertė vėliau, kai pradėjau studijuoti Vokietijoje“, – kalbėjo M.Lukšys.
Į Vokietiją išvyko studijuoti
2009 metais jis su žmona nusprendė išvykti į Vokietiją. Šeima norėjo įgyti naujos patirties ir žinių.
„Tai nebuvo per dieną priimtas sprendimas. Mes su žmona ruošėmės, mezgėme ryšius Vokietijoje, mokėmės vokiečių kalbą, – pasakojo M.Lukšys. – Žmona įstojo į doktorantūros studijas, o aš šiuo metu studijuoju magistrantūroje. Mano studijos susijusios su nekilnojamuoju turtu, todėl pravertė statybos žinios.“
Lietuvis jau septynerius metus gyvena Miunchene. Jis jaučiasi įleidęs šaknis ir susigyvenęs su Vokietija, tačiau kartu – save laiko Lietuvos patriotu.
„Matyt, visi išvykę lietuviai tampa didesniais patriotais“, – kalbėjo M.Lukšys.
Pastaruoju metu jis turi naują svarbų užsiėmimą.
Grįžo į rezervo mokymus
2014 metų pavasarį, kai Rusija užpuolė Ukrainą, M.Lukšys buvo pakviestas į Lietuvos kariuomenės parengtojo rezervo mokymus.
Savaitę jis praleido Rukloje ir dvi savaites Tauragėje, kur įsikūręs Kęstučio mechanizuotasis pėstininkų batalionas.
Pradėjau galvoti, ką galiu padaryti dėl savo šalies. Aš niekada nesijaučiau ir dabar nesijaučiu emigrantu. Aš esu lietuvis ir mano šalis yra Lietuva, – kalbėjo M.Lukšys.
„Tuo metu labai aiškiai pasijuto tos grėsmės Lietuvos saugumui. Pradėjau galvoti, ką galiu padaryti dėl savo šalies. Aš niekada nesijaučiau ir dabar nesijaučiu emigrantu. Aš esu lietuvis ir mano šalis yra Lietuva“, – kalbėjo M.Lukšys.
Vyras pasakojo, kad kelias savaites internete intensyviai ieškojo karinių organizacijų, prie kurių galėtų prisijungti.
Tai nebuvo lengva užduotis.
„Vokietijoje nėra tokių organizacijų kaip Lietuvos šaulių sąjunga. Jiems čia net sunku suprasti, kad gali būti dar kažkoks tarpinis variantas tarp karių savanorių ir civilių, – juokėsi M.Lukšys. – Čia dauguma panašių klubų ir draugijų yra komerciniai, labiau susiję su pramoginiu šaudymu.“
Galiausiai, lietuvis nusprendė susisiekti su Vokietijos rezervistų sąjunga, kuri priklauso oficialiai valstybės karinei struktūrai.
„Vieną rytą aš tiesiog ten paskambinau. Jie pasakė, kad mielai mane priims, tik turiu įrodyti, kad tarnavau Lietuvos kariuomenėje, – kalbėjo M.Lukšys. Paaiškėjo, kad organizacija priima kitų NATO šalių piliečius. – Buvau labai maloniai nustebintas, tikrai negalvojau, kad bus taip paprasta.“
2014 metų rugsėjo 1-ąją M.Lukšys oficialiai tapo Vokietijos rezervistų sąjungos nariu.
Jaučiasi visaverčiu nariu
Vokietijos rezervistų sąjunga primena Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgas. Šioje struktūroje tarnauja tik savanoriai – buvę profesionalūs Bundesvero kariai ir apmokymus įveikę civiliai.
Lietuvis sako, kad pirmaisiais mėnesiais vokiečiai tarsi jį tikrino: nekvietė į kai kuriuo užsiėmimus, nesiuntė bendrų laiškų.
„Manau, kad taip jie mane filtravo, žiūrėjo ketinimus ir motyvaciją. Aš stengiausi garbingai atstovauti Lietuvos kariuomenei, buvau mandagus, draugiškas, aktyvus, rodžiau iniciatyvą, todėl jie mane greitai priėmė“, – sakė M.Lukšys.
Vyras sakė, kad dabar sukarintoje organizacijoje jo oficialus statusas yra narys-svečias, tačiau lietuvis jaučiasi visaverčiu nariu.
„Aš galiu dalyvauti visuose užsiėmimuose, gaunu visus kvietimus. Esu visavertis narys. Man net leidžiama nešioti lietuvišką šaulio uniformą su Lietuvos trispalve! Aš jų paklausiau ir jie maloniai sutiko“, – sakė M.Lukšys.
Jis pasakojo apie komišką situaciją. Per vieną žygį priėjo vokietis rezervistas ir pasakė, kad lietuvis esą neteisingai prisisegė vėliavėlę.
„Buvo prietema ir žmogus nesuprato, kad ant mano uniformos prisegta ne Vokietijos vėliava“, – juokėsi M.Lukšys.
Pateko į taktinius mokymus
Lietuvis priklauso Miuncheno savanorių padaliniui, kuris susirenka bent kartą per mėnesį.
„Per susitikimus mes žiūrime filmus ar klausome pranešimų kokia nors svarbia tema, o tada diskutuojame. Taip atsiranda bendrumas. Aišku, dabar Vokietijoje svarbiausia tema yra pabėgėlių krizė, nes tai – arti. Kiek aš dalyvavau, tai apie Ukrainą buvo kalbama tik kartą“, – sakė M.Lukšys.
Taip pat 3–4 kartus per metus Vokietijos rezervistų sąjunga rengia dideles šaudymo pratybas, per kurias savanoriai mokosi valdyti pėstininkų ginklus – nuo pistoletų ir automato G-36 iki kulkosvaidžio MG-3.
„Įdomu tai, kad šovinių kiekis nėra ribojamas. Iššaudęs savo apkabą tu gali stoti į eilės galą ir vėl šaudyti“, – kalbėjo lietuvis.
Nuolat organizuojami žygiai, per kuriuos savanoriai turi temptis 20 kg sveriančias kuprines, avėti nepatogius kareiviškus batus ir įveikti 20-40 km atstumą.
„Tokie žygiai rengiami ne tik Vokietijoje, bet ir kitose šalyse. Aš jau buvau Austrijoje, Čekijoje, Belgijoje, net Lietuvoje. Praėjusių metų vasarą vienas iš mūsų žygių vyko Jurbarko rajone“, – pasakojo lietuvis.
Viena iš svarbiausių Vokietijos rezervistų sąjungos veiklų yra taktiniai mokymai. Per juos savanoriai treniruojasi atlikti karines užduotis ir veikti mūšio sąlygomis.
„Į šiuos mokymus reikia registruotis ir rašyti motyvacinį laišką, nes būna labai daug norinčių. Todėl man buvo garbė ten patekti“, – pasakojo lietuvis.
Kviečia ir kitus lietuvius
M.Lukšys norėtų, kad prie tokių sukarintų organizacijų prisidėtų daugiau lietuvių. Jis tiki, kad tai duotų dvigubą naudą – žmonės išmoktų gynybos ir galėtų labiau suvienyti tautinę bendruomenę.
„Daug lietuvių bendruomenių užsienyje yra labai neaktyvios. Manau, kad tai susiję ir su kai kuriomis veiklomis. Nenoriu būti dideliu kritiku, bet kartais jos būna lėkštos. Akademiniam sluoksniui priklausantys žmonės tikrai neis pavalgyti cepelinų su kitais lietuviais, nes tai nėra labai įdomu“, – svarstė M.Lukšys.
Jis sako, kad sutiktų pats padėti lietuviams, kurie norėtų prisijungti prie Vokietijos rezervistų sąjungos ir įgyti karinės patirties.
„Jeigu žmogus praeityje yra tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, tai jam užtektų paskambinti į sąjungą ir įrodyti savo tarnybą. Su civiliais yra kiek sudėtingiau, tačiau rezervistai yra pasiruošę priimti ir visus. Tik pradžioje jie turėtų dalyvauti veiklose, kurios nesusijusios su ginklais“, – kalbėjo M.Lukšys.
Lietuvis tikisi, kad jo istorija įkvėps tautiečius ieškoti panašių veiklų ir kitose Europos šalyse.
„Juk iškilus grėsmei, visi turėsime grįžti ir ginti Lietuvą“, – kalbėjo M.Lukšys.
Susidomėję Vokietijos rezervistų sąjungos veikla gali parašyti M.Lukšiui el. pašto adresu: luksys@yahoo.de.
