Dabar, eidamas link buvusio „Stasi“ kalėjimo Berlyno pakraštyje, net nepagalvotumei, kad būtent čia, netoliese, buvo įsikūrusi Rytų Vokietijos saugumiečių būstinė. Slaptoji tarnyba, kurią dabar dažnai ekspertai apibūdina kaip dar geriau organizuotą nei KGB, čia kalino režimui neįtinkančius žmones. Žingsniuodamas link teritorijos praeini „Lidl“, piceriją, o visai šalia vis dar likusios visą teritoriją juosiančios tvoros – pastatai, kuriuose įsikūrę įvairūs biurai.
Iš viršutinių jų aukštų galima matyti ir teritorijos vidų – tai buvo įmanoma ir tuo metu, kai čia veikė „Stasi“ kalėjimas, tačiau juose tuomet galėjo gyventi tik saugumiečių pareigūnai. Šalia kalėjimo gyvenantys žmonės neturėjo supratimo, kas iš tiesų vyksta viduje – sako šiame kalėjime pusmetį kalintas Jochenas Scheidleris, 1968 metais čia pakliuvęs už tai, kad platino prieš valdžią nukreiptus lankstinukus. Su J.Scheidleriu susitinkame kančių vietoje, buvusioje „Stasi“ teritorijoje.
„Stasi“ ir pati tuomet stengėsi kaip įmanoma labiau maskuoti tai, kas vyksta šioje teritorijoje – kaliniai į vidų buvo atvežami automobiliais, ant kurių buvo pažymėta, kad čia sukrautos daržovės ar kiti produktai. Tuo metu saugumo tarnyba, įkurta 1950 metais, buvo taip apraizgiusi savo tinklu visuomenės gyvenimą, kad paslėptų jos ženklų buvo visur aplinkui. Skaičiuojama, kad be neformalių agentų 1989 metais Rytų Vokietijoje dirbo per 90-100 tūkst. nuolatinių „Stasi“ agentų. 166 Rytų Vokietijos gyventojams teko 1 „Stasi“ agentas.
Perėmė iš sovietų
„Stasi“ kalėjimas Berlyne tapo vieta, į kurią suimtieji buvo vežami tam, kad prisipažintų įvykdę nusikaltimus, iš čia jau buvo pervežami į kitas įkalinimo įstaigas. Psichologinius tardymo, poveikio metodus „Stasi“ buvo įvaldę taip gerai, kad nepalūžti praktiškai buvo neįmanoma. Skaičiuojama, kad apie 90 proc. suimtųjų prisipažindavo jau per pirmuosius tardymus.
„Stasi“ šią teritoriją perėmė iš sovietų, kurie specialią įkalinimo stovyklą čia įrengė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, ir iki 1946 metų čia buvo įkalinta apie 20 000 žmonių. Vėliau sovietai naudojo jį kaip kardomojo kalinimo vietą, o nuo 1951 iš sovietų šią vietą perėmė „Stasi“, nors kurį laiką sovietų instruktoriai dar liko čia. Tai, kas čia veikė iki 1961 metų, daug kas vadina viena šiurpiausių vietų visoje Rytų Vokietijoje.
Požeminiuose bunkeriuose sulaikytieji buvo kankinami, marinami badu, o pats kalėjimas gavo „submarino“ pavadinimą. Vėliau „Stasi“ nusprendė pakeisti metodus – kankinimai pakeisti psichologiniu spaudimu, o sulaikytieji buvo kalinami naujame pastate, veikusiame nuo 1961 iki 1990 metų.
Kelionė po „submariną“
„Kodėl šitą vietą vadino „submarinu“? – klausiu Jocheno, vedančio mane į siaubingais pasakojimais pagarsėjusio „Stasi“ kalėjimo rūsius. „Tuojau suprasite“, – trumpai atsako šis.
Ir išties, kalėjimas bunkeriuose atrodo tarsi iš siaubo filmo, kuriame kiekviena praleista minutė prailgsta, ir sunku net įsivaizduoti, ką jautė čia nežinioje įkalinti žmonės. Įsprausti trijų kvadratinių metrų kamerose.
Labai greitai kaliniai prarasdavo laiko ir erdvės pojūtį.
„Labai greitai kaliniai prarasdavo laiko ir erdvės pojūtį. Jie buvo atvežami į kažkokią jiems nežinomą patalpą, po žeme, be dienos šviesos, jų kamerose dieną ir naktį buvo įjungtos lempos. Kartais, dažniausiai naktį, jie buvo nuvedami tardymui į viršų. Kamerose jie neturėdavo nieko, kuo galėtų užsiimti – jokių užrašų, nuotraukų, neturėdavo laikrodžio.
Nebuvo jokių kontaktų su išoriniu pasauliu ar kitais kaliniais. Kartais jiems buvo duodama vandens, kad kažkiek apsiplautų. Jiems negalima buvo susitikti su niekuo iš išorinio pasaulio, jie buvo visiškai izoliuoti“, – pasakojo Jochenas. Daugybė kalinių čia mirdavo – nuo išsekimo, bado, ligų, kankinimų.
Kiek laiko kaliniai čia išbus, priklausė nuo to, kada jie palūš ir visgi nuspręs papasakoti. Tikrus dalykus ar prisipažins tai, ko nepadarė. „Ilgiausiai, kiek taip ištvėrė kalinys – dveji metai. Daugelis palūždavo po kelių savaičių ar mėnesių. Iš pradžių čia buvo laikomi nusikaltimus padarę žmonės, šnipai, tačiau kuo toliau, tuo daugiau čia pakliūdavo ir tokių, kurie tiesiog kritikavo sistemą.
Pagal formalius įstatymus valdžia negalėjo įkalinti žmonių, kurie kritikuoja sistemą, nes juk oficialiai tai buvo demokratinė valstybė, tad žmonės buvo verčiami prisipažinti įvykdę nusikaltimus, kurių išties jie nepadarė. Taigi, nekalti žmonės prisipažindavo, kad jie yra šnipai, teroristai. Anksčiau ar vėliau, visi prisipažindavo dėl visko“, – pasakojo J.Scheidleris.
„Submarine“ buvo 64 kameros, tačiau kartais kalinių buvo daugiau nei kamerų, tad į didesnes jie būdavo sugrūdami po kelis. „Mane visuomet nupurto drebulys, kai pagalvoju, kad man būtų tekę čia praleisti, tarkime, pusmetį įkalinimo, – sako jis. – Laimei, kai „Stasi“ mane įkalino, tai buvo 1968-aisiais, šis kalėjimas jau buvo uždarytas, paverstas sandėliu“.
Dingęs be žinios
Dabar šis kalėjimas paverstas muziejumi, kuriame lankytojai gali susidaryti vaizdą, kaip atrodė priespaudos sistema. Kieme stovi ir automobilis – vienas tų, kuriais į „Stasi“ kalėjimą buvo atvežami sulaikytieji. Sugrūsti į šį automobilį po kelis jie būdavo vežami visiškoje tamsoje, o išlipę – apspiginami ryškios lempų šviesos. „Mano pirmoji kelionė į kalėjimą truko valandą. Kai surakintas išlipau iš automobilio, mane kone apakino plieskianti šviesa. Aplink mane buvo tik uniformuoti pareigūnai, kurie šaukė ant manęs“, – sakė jis.
Tėvai, jam pradingus, neturėjo jokios informacijos, kur jis atsidūrė.
„Mano tėvai iš pradžių skambino į ligonines, bijodami, kad pakliuvau į avariją su motociklu. Vėliau ėjo į policiją, o po dviejų dienų jiems pasakė: „Nesijaudinkit, jūsų sūnus gyvas ir sveikas. Jis kalėjime“. Tai viskas, ką jiems pavyko tuo metu sužinoti. Tačiau tuo metu jie suprato, kad aš „Stasi“ rankose, nes kitu atveju apie mane jie galėtų gauti informacijos. Tik „Stasi“ galėdavo pradanginti žmones dienoms, savaitėms, mėnesiams“, – sako jis.
Jochenas iki šiol detaliai prisimena, kas nutiko tomis dienomis. Vos įėjus į kalėjimą vienoje iš kamerų jam buvo liepta nusirengti visus drabužius, o vienas iš prižiūrėtojų guminėmis pirštinėmis patikrino jo visą kūną, taip pat ir išangę. Vėliau jam buvo duoti kalinio drabužiai, ir naujas, jau „Stasi“ kalinio, gyvenimas prasidėjo.
Keistos taisyklės
Kai einame šio, naujojo, 1961 metais pastatyto, kalėjimo koridoriais, skirtumas nuo „submarino“ akivaizdžiai jaučiamas. Jis šviesesnis, o kiekvienoje iš kamerų – ir langas, per kurį patekdavo dienos šviesa. Tiesa, patiems kaliniams pažiūrėti per šiuos langus galimybių nebūdavo.
„Šiose kamerose jau buvo ir lovos su čiužiniais, stalai su kėdėmis, klozetai. Aštuntajame dešimtmetyje pakabino ir veidrodžius. Tačiau ir čia negalėjai turėti jokių daiktų, – nei knygų, nei užrašų. Galėjai tik mąstyti. Buvo sukurtos keistos taisyklės – tarkime, nebuvo galima garsiai dainuoti, kalbėti su savimi, sėdėti ar gulėti ant grindų, mankštintis.
Dienos metu buvo draudžiama sėdėti ar gulėti ant lovos. Naktį miegoti irgi buvo leidžiama tik viena poza – ant nugaros, rankomis, padėtomis ant antklodės. Tai vertė jaustis bejėgiu. O sargybiniai dieną-naktį kas penkiolika minučių atidarydavo duryse įrengtą langelį ir žiūrėdavo, ką veiki“, – prisiminė jis. Pamatę, kad kalinys miega netinkama forma, sargybiniai imdavo šaukti.
„Prireikė kelių savaičių, kol pagaliau sugebėjau naktį pamiegoti. Buvo trys priežastys, dėl kurių durys būdavo atveriamos. Vieną kartą per savaitę būdavau nuvedamas į kamerą, kurioje buvo įrengtas dušas. Du kartus per savaitę buvau išvedamas taip vadinamai „laisvo laiko valandai“. Tiesa, nežinau, ar ji trukdavo valandą, nes neturėjau laikrodžio.
Tai būdavo pasivaikščiojimas kameroje be stogo, taigi, galėjai pamatyti dangų. Ar snigdavo, ar lydavo, stengdavausi ten pabūti. Ten galėdavai ir pasimankštinti. Trečia priežastis – apklausa. Aš visuomet laukdavau apklausų, tai būdavo geriausias laikas, nes tai – vienintelė proga pakalbėti su žmogumi, kad ir tardytoju, galimybė pažiūrėti žmogui į akis. Skirtingai nei „submarine“, čia jau nebebuvo fizinės prievartos, prievarta buvo psichologinė“, – sakė J.Scheidleris.
Tardytojai nepasitikėjo netgi saviškiais
Prižiūrėtojai kalėjime su jais nebendraudavo, pagrindinis jų uždavinys buvo atnešti maisto, kuris buvo tiekiamas tris kartus per dieną. Ryte – kelios riekės duonos, marmelado, skysčio, panašaus į kavą, pietums – sriubos, duonos, kartais netgi daržovių ir bulvių, vakare – duonos su dešra.
„Maisto pakakdavo. Be to, galėdavai paprašyti daugiau ir gaudavai jo. Taigi, nebadavai, matei dainos šviesą, buvai gana švarus. Fizinės sąlygos buvo normalios. Problemos kildavo, jei nepaklusdavai taisyklėms – tada galėdavo atimti čiužinį ar išvesdavo į kameras rūsyje, panašias į tas, kurios buvo „submarine“. Vieną naktį aš išgirdau kitą kalinį, šaukiantį „eikite velniop su savo miegojimo taisyklėmis“. Jis buvo išvestas“.
Kalėjime buvo įrengta apie šimtas tardymo kamerų, kuriose irgi galiojo labai griežtos taisyklės, o užuolaidos būdavo užtrauktos, kad kaliniai nesuprastų, kas yra aplinkui. Tai, kokia paranoja tvyrojo kalėjime, liudija faktas, kad tardytojai nepasitikėjo ne tik kaliniais, bet ir savo kolegomis.
Po kiekvienos apklausos seifai su apklausos dokumentais būdavo užantspauduojami, kaip ir durys kameros, kurioje vyko apklausa: „Kam? Juk ten pakliūti galėjo tik „Stasi“ darbuotojai. Tai buvo sovietų saugumo palikimas. Jie tiesiog buvo apsėsti paranojos dėl šnipų, sąmokslų, priešų“.
Bandė palaužti psichologiškai
„Stasi“ šiame kalėjime stengėsi kalinius išlaikyti gyvus, tačiau palaužtus psichologiškai, tad kaliniams susirgus jie galėdavo būti nugabenti ir į vietinę ligoninę. Kalėjime kaliniai būdavo laikomi iki tol, kol jie galiausiai prisipažindavo padarytus ar net nepadarytus nusikaltimus ir būdavo išvežami į teismą, o iš jo – į kitą, oficialųjį kalėjimą. J.Scheidleris čia išbuvo pusę metų.
Tiesa, kalinimo sąlygos pasikeitė. Po trijų mėnesių, neapsikentęs nežinios, jis nusprendė iš patalynės suformuoti virvę, bandydamas sukurti įspūdį, kad bando nusižudyti. Kitą rytą jis buvo nuvestas pas tardytoją, kuris apšaukė jį. Tačiau eksperimentas pavyko – jam pavyko įtikinti prižiūrėtojus savo tariamai savižudiškais planais.
Netrukus jis buvo nuvestas į kitą kamerą, kurioje jau buvo įkalintas su kitu sulaikytuoju: „Kitus tris mėnesius mes buvome kartu, galėjome kalbėtis, juoktis, verkti. Kūrėme žaidimus. Tie likę trys mėnesiai buvo kur kas lengvesni. Pirmieji trys mėnesiai buvo pragaras, totali izoliacija, galinti sunaikinti žmogų“.
Vieną dieną jis buvo pakviestas išeiti. Iš pradžių galvojo, kad vedama į eilinę apklausą, tačiau tai buvo visai kas kita: „Jie užrakino mane vienoje iš kamerų. Atnešė mano dantų šepetuką, rankšluostį. Išsigandau. Negi ir vėl būsiu izoliuotas? Tačiau kitą dieną man atnešė raštą su man pateiktais kaltinimais. Kitą dieną buvau nuvežtas į teismą, man buvo skirtas nuosprendis“.
Platino atsišaukimus
Tačiau grįžkime atgal, į 1968-uosius, nulėmusius tiek J.Scheidlerio, tiek daugybės kitų jo tėvynainių bei kitų sovietų priespaudoje atsidūrusių žmonių ateitį. Metus, kai įvyko Prahos pavasaris, tuometinėje Čekoslovakijoje atvėręs laisvesnio gyvenimo viltį.
„Į „Stasi“ kalėjimą patekau 1968 metų rugjūčio 23 dieną, dvi dienas prieš tai Varšuvos sutarties valstybių kariuomenė įsiveržė į Čekoslovakiją“, – savo suėmimo chronologiją prisimena J.Scheidleris. Čekoslovakijoje prasidėjo reformos, kai šios šalies komunistų partijos CK sekretorius Aleksandras Dubčekas paskelbė kuriantis „sozializmą žmogišku veidu“. Tačiau netrukus ėmė aiškėti, kad šios reformos kelia pavojų visai sistemai, kurį sovietai nusprendė suvaldyti karine jėga.
„Mes, žmonės kitose sovietinio bloko šalyse, ypač jaunimas, sekėme, kas vyksta ten. Kai prasidėjo išlaisvėjimas, galvojome – nuostabu, kas vyksta Prahoje, jei jiems pasiseks, ir mes galbūt gausime daugiau laisvės, – prisimena J.Scheidleris. Tačiau pasklidus žiniai apie karinę intervenciją, suprato, kad visos viltys apie didesnę laisvę žlugo.
Be to, tuo metu jis ir pats jau puoselėjo planus trejiems metams išvykti į Prahą. – Berlyne prieš kelis mėnesius buvau baigęs fizikos mokslus, gavau stipendiją gyventi ir studijuoti Prahoje. Buvau susiradęs kambarį Prahoje, turėjau merginą ten, į Berlyną grįžau tik sutvarkyti paskutinius reikalus. Buvau labai nusiminęs. Surinkau penkis draugus, ir svarstėme, kaip protestuoti prieš tai, kas ten vyksta, prieš tarptautinės teisės pažeidimus“.
Jaunuoliai nusprendė platinti atsišaukimus. Pasigaminę apie 800 atsišaukimų, naktį jie išplatino juos Rytų Berlyne. Šiuose atsišaukimuose jie rašė apie tankus Prahos gatvėse, skatino reikalauti teisingos informacijos ir rašė: „Niekas nėra pernelyg kvailas, kad negalėtų mąstyti pats“.
Tačiau „Stasi“ numatė panašius protestus, ir netrukus tiek jis, tiek jo draugai, tiek daugelis kitų protestuotojų atsidūrė šiame „Stasi“ kalėjime.
„Nemačiau savo draugų šiame kalėjime, pamačiau juos tik po pusmečio teisme, kur buvome apkaltinti skleidę valstybės priešų propagandą. Buvau nuteistas 2,5 metų įkalinimo, – kaip grupuotės vadovas. Man pasisekė, kad gavau tik tiek. Mano advokatas sakė, kad turėčiau gauti apie penkerius metus. Bausmė buvo sušvelninta tik dėl to, kad mano tėvai buvo komunistai, kovoję prieš fašistus. Mane paleido praėjus pusei įkalinimo laiko, – vėlgi mano tėvų dėka. Buvau vertinamas kaip paklydęs geros šeimos sūnus“, – sakė jis.
„Stasi“ buvo visada greta
Po kalėjimo jis negalėjo pasirinkti nei darbo, nei gyvenamosios vietos. Tačiau jam labai pasisekė, kad galėjo ir toliau gyventi Berlyne. Tiesa, negalėjo dirbti mokslinio darbo, tad iš pradžių įsidarbino fabrike.
Net ir vėliau jis galėjo užmiršti galimybes dirbti universitete, su studentais. Paskutiniu momentu, net kai universitetas jau pasakydavo jam, kad galės pradėti darbą, atsirasdavo keistų problemų. „Tai buvo „Stasi“. Ji visada buvo šalia. Jie nenorėjo, kad su studentais dirbtų tokie žmonės kaip aš“, – sakė jis.
Griuvus Berlyno sienai visgi J.Scheidleris nepanoro išsiaišinti, kas iš „Stasi“ jį kalino, kas kūrė jam bylas. „Žinau žmonių, kurie bandė tai padaryti. Tačiau tie susitikimai nieko nedavė. Jie melavo, dėl nieko neatsiprašė, sakydavo, kad buvo tik įrankis“, – sako J.Scheidleris.
„Jie nesulaužė manęs“
Mąstydamas apie tai, kas padėjo jam išgyventi kalėjime, J.Scheidleris sako, kad tikėjimas savimi ir bandymas priešintis taip, kaip galėjo.
„Jie nesulaužė manęs. Aš likau savimi visą laiką. Man svarbu buvo parodyti, kad nepalūžau. Tardytojai tardymo protokolus rašydavo ranka, aš juos turėdavau pasirašyti. Aš sakydavau – tai ne mano žodžiai, tai klaidingai užrašyta. Jie turėdavo taisyti. O man tai reikšdavo daugiau laiko ne kameroje“, – sako jis.
Vienutėje jis bandydavo mintyse atgaminti eilėraščius, kuriuos mokėjo atmintinai, dainas, kurias žinojo.
Šiuo metu Berlynas ruošiasi minėti 35-ąsias metines po Berlyno sienos griūties. Ir šiuo metu pasaulis vėl didelėje įtampoje. Ar tai nekelia nerimo J.Scheidleriui, jau išgyvenusiam, ką reiškia totalitarinė santvarka? „Taip, man tai kelia baimę. Man baisu matyti antidemokratiškų jėgų kilimą. Tačiau tikiu, kad ir pats galiu prisidėti prie demokratijos išsaugojimo: pasakodamas apie tai, kas vyko „Stasi“ kalėjime“, ypač jaunimui – žinau, kad demokratija nėra tobula, tačiau sugriovęs ją gausi tik diktatūrą. Ir aš noriu papasakoti, ką reiškia gyventi diktatūroje“, – sako buvęs kalinys.
Anksčiau jis dažniau vesdavo ekskursijas, tačiau dabar daro tai tik retkarčiais, mat jam jau 80 metų. „Atrodote jaunesnis“, – sakau jam. „Gal kalėjimas buvo man į naudą – jokio alkoholio, cigarečių, moterų“, – atsako Jochenas.
Panašu, kad buvo dar vienas dalykas, kuris padėjo jam išgyventi visa tai – humoras.
15min žurnalisto kelionę į Berlyną iš dalies apmokėjo „Visit Berlin“, apgyvendino „Henri Hotel“, turiniui tai įtakos neturi.
