Siekdama artėti prie Europos Sąjungos standartų, Ukraina privalo iš esmės transformuoti savo politinę sistemą ir atsisakyti slaviško, vertikalaus valdymo modelio. Lietuvių parama šiame procese yra ypač svarbi. Apie tai Vilniaus politikos analizės instituto ekspertas Simas Čelutka pasikalbėjo su šio instituto Patarėjų tarybos nariu, buvusiu Ukrainos ekonomikos ministru Aivaru Abromavičiumi.
– Eidamas Ukrainos ekonomikos ministro pareigas, turėjote galimybę iš vidaus susipažinti su Ukrainos politinio gyvenimo procesais. Kiek Ukrainos politiniuose sluoksniuose esama žmonių, nuoširdžiai dirbančių tam, kad Ukraina priartėtų prie Europos Sąjungos standartų?
– Ukrainos vystymosi raidos kryptis po Maidano revoliucijos yra visiškai aiški – suartėjimas su Europa, europinėmis struktūromis ir standartais. Ukraina – vienintelė valstybė, kurios piliečiai pastaraisiais metais liejo kraują dėl Europos Sąjungos idėjos. Kaip bebūtų gaila, politinis elitas susiformavo anksčiau nei Maidano įvykiai, jo atstovams asmeniškai pakeisti mąstyseną ir elgsenos pobūdį labai sudėtinga. Manipuliuodami susiklosčiusia situacija, jie mėgsta kartoti, kad „mums reikia laiko“, „Roma buvo pastatyta ne per vieną dieną“. Senosios nomenklatūros elgesys ir mąstysena neretai tampa barjeru, stabdančiu kur kas spartesnę Ukrainos raidą. Vis dėlto jau galima kalbėti apie kritinę masę pareigūnų ir technokratų, kurie yra motyvuoti ryžtingai artėti link Europos.
Seno sukirpimo politikai yra kitaip išauklėti, kitaip supranta politiką, vienas kitu visiškai nepasitiki. Inicijuojant ryžtingesnius sprendimus, politikai juos traktuoja kaip interesų grupių kovos išdavą, bijo, kad sąjungininkai išduos ar apgaus, jei bus daromi nepopuliarūs sprendimai. Tarp tokių ligšiolinių sprendimų galima paminėti energetikos tarifų kėlimą, apsivogusių bankų uždarymą. Tikėtina, kad panašiai bus ir su šiuo metu svarstoma žemės reforma. Suvokiama, kad ją reikia daryti, nes tai puikus būdas greičiausiai pritraukti tiesioginių užsienio investicijų, tačiau drauge reformos iniciatoriai nenori dirbti vadinamajam „Julijos reitingui“ (turima omenyje buvusi šalies premjerė Julija Tymošenko). Ką bedarytų valdžia, J.Tymošenko vis tiek visada pasisakys prieš visas reformas, tokiu būdu augindama savo populiarumo reitingus.
Taigi senasis elitas bijo daryti reformas, nes nenori susigadinti reitingų, nors skausmingos reformos ilguoju laikotarpiu yra gyvybiškai svarbios.
– Ar politinio elito transformacija apskritai įmanoma? Galbūt vienintelis konstruktyvus kelias – dirbti su jaunąja karta ir nepriklausomais pilietinės visuomenės atstovais?
– Pusantrų metų padirbėjęs vyriausybėje, galiu pasakyti, jog Ukrainoje yra labai daug jaunų, energingų ir vertybiniu požiūriu proeuropietiškai nusiteikusių žmonių, pasiryžusių keisti šalį. Būtent juos asmeniškai palietė visos tos žūtys ir aukos Maidane bei karo fronte. Tuos tragiškus įvykius išjudino jaunų žmonių suvokimas, kad Ukraina buvo itin prastai valdoma nuo pat Nepriklausomybės atgavimo. Jie supranta, kad korupcija iš jų atima šviesesnės ateities perspektyvą.
Ukrainos visuomenė vis dar itin patriarchališka. Visi iš vadovų laukia nurodymų ir instrukcijų, kurias aklai vykdo pavaldiniai.
Ukrainos visuomenė vis dar itin patriarchališka. Visi iš vadovų laukia nurodymų ir instrukcijų, kurias aklai vykdo pavaldiniai. Jeigu ministru tapo Abromavičius ir pasakė, kad įgyvendinsime reformas, visi ministerijoje užsidėjo reformatorių kepures ir ėmė jas įgyvendinti. Jei atėjo kitas ministras, kuris nenori reformų, vadinasi jos nebus tęsiamos. Kiek paradoksalu, bet man tai suteikė optimizmo, kad tinkamos valdžios instrukcijos ir pritaikyti nauji, horizontalesni valdymo modeliai (labiau būdingi Skandinavijos valstybėms) gali paskatinti realias reformas. Slaviška vertikali struktūra, kurioje viskas priklauso nuo vadovo, stabdo apčiuopiamų pokyčių procesą. Ukrainoje vertėtų sumažinti labai plačias prezidento galias.
Man atsistatydinus, tuometinio premjero Arsenijaus Jaceniuko populiarumo reitingas tesiekė 1%. Šalį buvo apėmusi pasitikėjimo ir vertybių krizė – piliečiai visiškai nebepasitikėjo vyriausybės kompetencija pasiekti išsikeltus tikslus. Anuomet premjerui pasiūliau, kad vyriausybėje lyderystę turėtų perimti technokratai, o ne kokie nors politiniai statytiniai. Neseniai buvo palyginti dabartinės ir buvusios vyriausybės ministrų reitingai. Paaiškėjo, kad geriausiai vertinami vakarietiško sukirpimo specialistai – aš, iš JAV atvykusios Natalija Jaresko ir Ulana Suprun.
Prisiminkime Valdą Adamkų, Vairą Vykę-Freibergą ir Toomą Hendriką Ilvesą. Visi jie prezidento poste išbuvo po dvi kadencijas ir nesusitepė jokiais korupciniais šešėliais. Kodėl? Nes visus savo draugus paliko anapus Atlanto.
O Ukrainoje, jei į valdžią ateina žmogus iš Dniepro ar Donecko, kartu su juo į valdžios postus suplaukia bendražygiai, artimieji ir pažįstami iš tos pačios vietos, kur visi jau seniai vieni kitus pažįsta. Iš to vėliau kyla labai rimtos problemos, korupcija ir nepotizmas. Todėl ukrainiečiai labiau pasitiki ne vietiniais politikais, o nepriklausomais užsienio specialistais. Paprastai tokie specialistai ne tik yra finansiškai nepriklausomi, bet ir jaučia atsakomybę ne tik prieš Ukrainos, bet ir savo tėvynes – aš taip pat jaučiau atsakomybę prieš Lietuvą, nors oficialiai nebuvau jos deleguotas. Nenorėjau sugadinti Lietuvos įvaizdžio.
– Lietuviai yra vieni didžiausių Ukrainos draugų. Kaip vertinate Lietuvos indėlį į Ukrainos europėjimo procesus?
– Visi Ukrainoje dirbantys lietuviai užsitarnavo labai gerą reputaciją ir yra labai vertinami. Tai ir Mindaugas Bakas (Ukrainos nacionalinio depozitoriumo valdybos pirmininkas), Algirdas Šemeta (verslo ombudsmenas), Kęstutis Lančinskas (ES pagalbos Ukrainai misijos vadovas), Petras Vaitiekūnas (Nacionalinio saugumo sekretoriaus O.Turčynovo patarėjas), Adomas Audickas (Korporatyvinio valdymo akademijos prezidentas) ir daugelis kitų.
Tiesa, nepritariu tiems lietuvių politikams, kurie ukrainiečiams mėgsta priminti: „Taip, pas jus labai didelė korupcija, bet ir mes daugiau nei 20 metų po Nepriklausomybės atgavimo vis dar susiduriame su panašiomis problemomis.“ Tokį pasakymą ukrainiečiai interpretuoja savaip: „Jei jau lietuviai nesusitvarkė su korupcija per 27 metus, kam mums taip skubėti?“ Reikia suvokti, kad Ukraina tikrai neturi tiek laiko.
Kadangi lietuviai Ukrainoje turi užsitarnavę tokį didelį moralinį autoritetą, reikėtų nebijoti griežčiau nurodyti ukrainiečiams, kur daromos klaidos.
Kadangi lietuviai Ukrainoje turi užsitarnavę tokį didelį moralinį autoritetą, reikėtų nebijoti griežčiau nurodyti ukrainiečiams, kur daromos klaidos. Palaikymas turi būti surištas su konkrečiomis sąlygomis ir darbais, kuriuos privalo įgyvendinti Ukrainos valdžia.
– Ar Lietuva skiria pakankamai lėšų ir pastangų tam, kad padėtų Ukrainai?
– Lietuva ir Ukraina – skirtingo masto ekonomikos, tad pinigai tikrai nėra svarbiausias Lietuvos svertas. Kur kas svarbesnis – moralinis ir politinis palaikymas. Būdami labai maža valstybe, visiškai neproporcingai tą paramą išreiškiame, mūsų balsas tarptautinėje arenoje tikrai yra girdimas. Prie to labiausiai prisideda lietuvių asmenybių individuali charizma. Čia galima paminėti Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės, Seimo nario Andriaus Kubiliaus indėlį.
Lietuvos-Ukrainos santykius intensyvina ir geografinė aplinkybė – skrydis iki Kijevo tik kiek daugiau nei valanda. Lietuvos ekspertų delegacijos reguliariai vyksta į Ukrainą. Būdamas ministru, visa tai labai gerai mačiau. Pavyzdžiui, kokių nors italų Ukrainoje su žiburiu nerasi, britai turi savų prioritetų. Kiekvieną kartą atvykus lietuviams ukrainiečiai klausosi ištempę ausis, viską užsirašinėja ir apskritai labai vertina lietuvių patariamąją paramą.
Ukrainiečiai yra užstrigę, neturi idėjų, kaip tobulinti valdymo procesus, dauguma nėra gyvenę Vakaruose, savo kailiu nepatyrę, kaip veikia vakarietiškos kompanijos. Mūsų patarimai dažnai yra labiau vertinami, nes mūsų pačių europinės integracijos procesai prasidėjo palyginti neseniai, mes kur kas gyviau prisimename atliktus namų darbus ir patirtas (ne)sėkmes. Į Ukrainą atvykę suomiai nežino, kas per fenomenas yra korupcija, todėl neturi, ką patarti. Arba švedai sako: „Pas mus irgi buvo korupcija... prieš 250 metų.“
Viena naujausių svarbių lietuvių iniciatyvų – A.Kubiliaus inicijuotas „Maršalo planas“ Ukrainai, kurį labai palaikau.
Viena naujausių svarbių lietuvių iniciatyvų – A.Kubiliaus inicijuotas „Maršalo planas“ Ukrainai, kurį labai palaikau. Tai yra didžiulis finansinės paramos paketas, kurio Ukrainai labai reikia.
Šiuo metu tarptautinių donorų skiriama finansinė parama yra apverktinai maža, dažniausiai teikiama paskolų pavidalu. Kai ėjau ekonomikos ministro pareigas, pirmais metais mes pasiskolinome 8 milijardus dolerių, o grąžinome 12 milijardų. Tam, kad Ukraina taptų sėkmės istorija, reikia gerokai didesnių finansinių injekcijų.
Kodėl Graikijai skiriame 300 milijardų, o Ukrainai – tiek mažai? Kai pokariu JAV pagal „Maršalo planą“ suteikė finansinę paramą Europos šalims, buvo iškelta griežta sąlyga – tų šalių vyriausybėse turėjo nelikti komunistų. Panašiai turėtų būti daroma ir Ukrainoje: viena iš esminių paramos sąlygų galėtų būti senojo politinio elito išstūmimas iš vyriausybės. Reikia nesigėdyti reikalauti konkrečių veiksmų ir namų darbų.
Ukrainos demokratizacijos procesas bus plačiau aptartas pirmajame Vilniaus politikos analizės instituto (VPAI) renginyje „Daugiau ar mažiau Europos? Baltijos šalių ir Ukrainos požiūris į ES“, vyksiančiame gegužės 30 d., 16.00 val., Atviros Lietuvos fondo konferencijų salėje (Didžioji g. 5, Vilnius). Renginyje dalyvaus A.Abromavičius, LR Seimo narė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius ir VPAI ekspertas Simas Čelutka.
