Geležinkelio bėgius nuklojęs sniegas, o traukinyje, vykstančiame iš Bresto Baltarusijoje į Terespolį Lenkijoje, vietos beveik nėra.
Už lango – kioskai su rusiškais užrašais, siūlančiais pigias cigaretes ir išsikeisti valiutos. Vienintelis garsas – vagonų dundėjimas. Viena moteris sukužda: „Ar mes jau Europoje?“
Bresto pasienio perėja – tikriausiai pati svarbiausia visame ruože tarp Baltarusijos ir Lenkijos, o Bresto miestas kadaise buvo vartai tarp Sovietų Sąjungos ir Maskvai pavaldžios Rytų Europos. Per šią perėją kasdien plūsdavo galybė kontrabandos – abiejomis kryptimis.
Dabar plūsta pabėgėliai – į Europos Sąjungą. Kaip skelbia ir Lenkijos, ir Baltarusijos žiniasklaida, vasarą Breste galimybės patekti į Lenkiją laukė apie 2 tūkst. čečėnų.
Dabar, žiemą, jų mažiau, bet vis tiek daug.
Nuolatinės baimės būsena
Ir vis dėlto net jei čečėnams leidžiama palikti Baltarusiją, tai dar nereiškia, kad jie bus įleisti į Lenkiją. Šios šalies Terespolio mieste sustojusius traukinius kaskart atidžiai apžiūri lenkų pasieniečiai ir išlipti leidžia tik keliems žmonėms. Visi kiti turi judėti atgal.
Žurnalistas Ruslanas: „Kol Vladimiras Putinas bus valdžioje Rusijoje, alternatyvos R.Kadyrovui Čečėnijoje irgi nebus.“
Bresto stotyje sugrįžėlius čečėnus pasitinka savo eilės išbandyti laimę laukiantys tautiečiai. Vidutinio amžiaus čečėnė Madina netrukus suvokia: „Jie įleido mano draugę.“
Pati Madina jau daug kartų bandė patekti į Lenkiją, bet pastaruoju metu į traukinį lipa vis rečiau – moteriai neužtenka pinigų vis naujiems traukinio bilietams. Lėšų nėra ir būsto nuomai, tad ji leidžia dienas stotyje.
Žinoma, Madina atsimena ir kur kas blogesnius laikus. Per Pirmąjį Čečėnijos ji buvo priversta bėgti į kaimyninę Ingušiją, o po kurio laiko, nusprendusi grįžti, išvydo, kad jos namuose kažkas jau gyvena.
„Kažkas, kas kovojo karo laimėtojų pusėje. Kreipiausi į policiją, bet po kelių dienų du vyrai įgrūdo mane į automobilį ir išvežė iš miesto. Mane įmetė į duobę ir pagrasino užmušti, jei neatsiimsiu savo pareiškimo. Buvo labai baisu. Prieš R.Kadyrovo žmones niekas neturi šansų, ypač – vieniša moteris“, – dabar pasakoja Madina.
Žurnalistui iš Čečėnijos Ruslanui situacija gimtajame krašte irgi atrodo beviltiška: „Kol Vladimiras Putinas bus valdžioje Rusijoje, alternatyvos R.Kadyrovui Čečėnijoje irgi nebus.“
„Gyvenimas buvo paprastesnis, kai vyko karas, – priduria Ruslanas. – Buvo bombardavimų, bet žmonės vieni kitiems padėjo. Dabar čečėnai gyvena nuolatinės baimės būsenoje ir nežino, kuo gali pasitikėti. Čečėnijoje nuolat vyksta kankinimai.“
Daugelio čečėnų neįsileidžia
Lenkai tiesiog neįsileidžia čečėnų, o šalies vidaus reikalų ministras Mariuszas Blaszczakas pernai rugpjūtį atvirai pareiškė, kad taip kovojama prieš „islamo terorizmo“ grėsmę.
Tačiau šalies žmogaus teisių ombudsmenas ir už žmogaus teises kovojančios organizacijos jau atkreipė dėmesį į pasieniečių elgesį. Pastebima, kad kas kartą lenkai leidžia tik dviem trims šeimoms oficialiai paprašyti suteikti prieglobstį, o 90 proc. atvykusiųjų į Terespolį išsiunčiami atgal.
Iki praėjusių metų spalio pabaigos prieglobsčio Terespolyje oficialiai paprašė 6573 čečėnai, dar kelių šimtų prašymų sulaukta kituose Lenkijos miestuose.
Įdomiausia, kad tokie skaičiai tik nežymiai didesni nei ankstesniais metais, nors migrantų, kuriems išlipti iš traukinio Terespolyje neleidžiama, kur kas daugiau. 2015 metais tokių migrantų buvo 15 tūkstančių, o 2016-aisiais – net 78 tūkstančiai.
Su valdžia pasikeitė ir požiūris
Kadaise požiūris buvo visai kitoks. Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Lenkija priglaudė dešimtis tūkstančių čečėnų.
Varšuva lapkričio pabaigoje niekaip nereagavo net į etninių lenkų, gyvenančių Rytų Ukrainoje, prašymus priimti juos Lenkijoje.
Skirtingai nei dabar sako M.Blaszczakas, niekas Lenkijoje čečėnų radikaliais musulmonais ir potencialiais teroristais nelaikė, be to, didžioji šių atvykėlių dalis netrukus išvyko į Vakarų Europą.
Vis dėlto Lenkijoje iš esmės pasikeitusi valdžia – Teisės ir teisingumo partijos lyderiai nedalyvauja ES pabėgėlių priėmimo programoje ir apskritai svaidosi nacionalistinėmis klišėmis. Tuo pat metu prismaugta liberalesnė opozicija.
O Lenkijos „uždarų sienų“ politika aktuali pabėgėliams ir iš kitų karo zonų. Pavyzdžiui, Varšuva lapkričio pabaigoje niekaip nereagavo net į etninių lenkų, gyvenančių Rytų Ukrainoje, prašymus priimti juos Lenkijoje.
Svarbiausia, kad Teisės ir teisingumo partija anksčiau buvo žadėjusi repatrijavimo programą etniniams lenkams, kurie gyvena kaimyninėse šalyse, o lenkams iš Donbaso sugrįžti į tėvynę dukart padėjo ankstesnė „Piliečių platformos“ vyriausybė.
