– Vis garsiau girdimas Čečėnijos vadovo R.Kadyrovo balsas, nors jis ir nebuvo nutilęs R.Kadyrovui tapus šios milijoninės šalies vadovu. Kokia tai figūra? Kaip ją reikėtų apibūdinti šiandien?
– Labai įdomus pasakymas, kad jis yra milijoninės valstybės vadovas. De jure taip nėra. Juridiškai Čečėnija yra vienas Rusijos Federacijos subjektų, bet iš tikrųjų kartais atrodo, kad Čečėnijos valdžia ir politinis elitas, jeigu jį galima taip pavadinti, veikia kaip nepriklausoma valstybė. Jūsų pasakymas labai taiklus ir atspindi problemą.
Apskritai R.Kadyrovas tam tikra prasme simbolizuoja visą Vladimiro Putino valdymo laikotarpį. Tai – žmogus pusiau legenda. Dar palyginti neseniai jis gyrėsi, kad pirmą rusą nužudė būdamas 16 metų, pirmojo Čečėnijos konflikto metu. Antro Čečėnijos konflikto metu jo klanas, jo šeima, vadovaujama velionio tėvo, perbėgo į Rusijos pusę. Nuo tada R. Kadyrovas tapo faktiniu vienu svarbiausių sąjungininkų Rusijoje.
Tiesą sakant, jis net ir ištikimybę deklaruoja ne Rusijos Federacijai, ne Rusijos Konstitucijai, o asmeniškai V. Putinui. Kitaip tariant, jis yra vienas iš pagrindinių dabartinio Rusijos režimo ramsčių nacionaliniu lygmeniu. Tai paaiškina vis didesnį jo matomumą net ir diskutuojant tokiais klausimais, kurie tikrai išeina iš Čečėnijos, kaip federacijos subjekto, interesų ribų. Tai ypač išryškėjo Ukrainos konflikto kontekste ir tęsiasi iki šiol.
– Vienas paskutinių jo teiginių – neva Rusijos priešams ruošiamos vietos psichiatrijos ligoninėse. Istorijoje tai girdėta retorika. Ką toks pasakymas reiškia šių dienų kontekste?
– Žmonės, nepatenkinti V.Putino režimu, pastaraisiais metais ypač pabrėžia Rusijos grįžimą į 1937 m. diskursą. Palatos psichiatrijos ligoninėse – vienas iš simboliškų aspektų, kurie galėtų patvirtinti tokių teiginių patikimumą.
Problema ta, kad daugelį rusų, ypač etninių, tokie R.Kadyrovo pasisakymai tikrai gąsdina. R.Kadyrovas kalba kaip žmogus, kuris pretenduoja į politinį vaidmenį ne Grozne, bet Maskvoje. Tai nacionalinis lygmuo. Vienas paskutinių incidentų – vienas Krasnojarsko, regiono, kuris labai toli Centriniame Sibire, deputatų kritikavo R.Kadyrovą ir paskui buvo priverstas atsiprašyti. Tai labai žemina. Tikrai didelę dalį rusų tai gąsdina.
Politinio elito kontekste Rusijoje kalbama apie konfliktą tarp R.Kadyrovo, jo aplinkos ir saugumiečių Maskvoje, t. y. V.Putino aplinkos žmonių, kurie susiję su saugumo tarnybomis. Kaip visa tai rutuliosis, spekuliuoti gana sudėtinga dėl elementarios priežasties – Rusijos politika vis dėlto vyksta juodojoje dėžėje ir mes žinome gana mažai.
– Turbūt sunku įsivaizduoti, kad Čečėnijoje gali gyventi žmonės. Ar Jums teko tuo domėtis?
– Vienas mėgstamiausių etninių rusų pasakymų – užteks maitinti Kaukazą. Kitaip tariant, po tarsi laimėto karo prieš Čečėnijos Ičkerijos separatistus rusai pradėjo masiškas pinigines injekcijas į Rusiją. Natūralu, kad didelę dalį tų injekcijų pasisavino vietos politinis elitas. Pirmiausia, žinoma, R. Kadyrovas ir jo aplinka.
Čečėnija atrodo atstatyta. Grozne, jo centre, viskas atstatyta, yra ir mečečių, ir kažko panašaus į dangoraižius, bet iš tikrųjų jie tušti, nes ekonominė veikla nevyksta. Tam tikra prasme R.Kadyrovas iš tikrųjų iš Maskvos ima duoklę. Tai vėl kelia klausimą nemažai daliai rusų – kas iš tikrųjų laimėjo Čečėnijos karą, jei, kaip jie mėgsta pabrėžti, dar 1998 m. Grozne buvo etninių rusų, o šiandien jų ten nebėra.
Iš tikrųjų Groznas, kaip miestas, ir Čečėnija, kaip respublika, šiandien daug panašesnė į Vidurio Rytų sunitines valstybes negu į kitus Rusijos federacijos miestus. Tai irgi problema. Ten susiklostė žiaurus autoritarinis režimas. Baisiausia, kad šio režimo rankos siekia ne tik Čečėnijos gyventojus, bet ir gerokai peržengia Čečėnijos ribas. Tai siejama ir su politinės žmogžudystėmis: Natalijos Estemirovos, Anos Politkovskajos ar galų gale Boriso Nemcovo. Visa tai tiesiogiai siejama su R. Kadyrovu ir jo aplinka. Tai labai baisu.
