Penktadienį į mažiausios Rusijos respublikos Ingušijos gatves išėjo tūkstančiai protestuotojų. Pasak N.Hauerio, tai gali būti didžiausia krizė nuo respublikos susikūrimo 1992 m.
Protesto priežastis? Sprendimas dalį Ingušijos teritorijos atiduoti kaimyninei Čečėnijai.
N.Haueris rašo, kad teritorijos klausimas pirmą kartą buvo iškeltas prieš mėnesį, kai rytų Ingušijoje buvo pastebėtos Čečėnijos saugumo pajėgos, tikinančios, kad jos yra Čečėnijos žemėje.
Prieš dvi savaites buvo paskelbta, kad Ingušijos lyderis Junusas-Bekas Jevkurovas ir Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas pasirašė susitarimą, kuriuo nutarta perkelti dalį Ingušijos į Čečėniją. Ruošiamasi perkelti maždaug 20 tūkst. ha – 5 proc. Ingušijos teritorijos.
Žinios apie susitarimą buvo pasitiktos periodiškomis demonstracijomis, vykusiomis sostinėje Magase. Kai penktadienį Ingušijos parlamentas ratifikavo sutartį, prasidėjo didžiausias protestas.
Primena skausmingus įvykius
Pasak N.Hauerio daug šio susitarimo detalių ligi šiol nėra žinomos. Pranešimai po R.Kadyrovo ir J.B.Jevkurovo susitikimo sufleruoja, kad respublikos apsikeis vienodo dydžio teritorijomis.
Kiti teigia, kad Ingušija privalės atiduoti dalį teritorijos šiaurėje, o ne rytuose. Dauguma ingušų mano, kad prieš beveik dvi savaites paviešinti oficialūs dokumentai yra suklastoti.
Dabartinė respublikas skirianti siena buvo suformuota 1992 m. Sovietų Sąjungos laikais Ingušija ir Čečėnija buvo bendras teritorinis vienetas – Čečėnijos-Ingušijos autonominė socialistinė respublika.
1991 m. sugriuvus Sovietų Sąjungai ir respublikos prezidentu tapus Džocharui Dudajevui, Čečėnija paskelbė nepriklausomybę. Ingušija nusprendė atsiskirti nuo kaimyninės respublikos.
Respublikos oficialiai išsiskyrė 1992 metais, preliminarus susitarimas dėl sienos buvo sudarytas 1993 metais. Vis dėlto, ligi šiol nebuvo visiškai grįžta į normalų gyvenimą.
Kai 1944 metais Josifas Stalinas į Vidurio Aziją deportavo ingušus ir panaikino jų respubliką, vakarinė dalis buvo prijungta prie Šiaurės Osetijos.
Tiesa, nors 1957 m. ingušams buvo leista sugrįžti, o jų respublika –atkurta, Priekalnių regionas liko Šiaurės Osetijos sudėtyje.
Ingušai reikalavo sugrąžinti regioną dar Sovietų Sąjungos laikais. Įtampa kruviną kulminaciją pasiekė 1992 m., kai prasiveržė trumpas konfliktas tarp Ingušijos ir Šiaurės Osetijos karinių pajėgų. Tuomet namus prarado dešimtys tūkstančių ingušų.
N.Haueris rašo, kad praeityje praradę 20 proc. teritorijos, ingušai į dabartinį žemių atidavimą reaguoja labai emocingai.
Trys pasiūlymai Rusijai
Pasak analitiko, penktadienio demonstracijos, kurių metų protestuotojai priešinosi saugumo pajėgoms, atskleidė situacijos nenuspėjamumą.
Iškalbingi ir įrašai socialiniuose tinkluose: pavyzdžiui, žemėlapis, kuriame Ingušiją apsupę vilkai drasko šalies teritoriją.
„Mes niekada neremsime tokių priemonių. Kiekvienas, kuris tai daro, yra ingušų tautos išdavikas“, – tviteryje rašė komentatorius.
Savo ruožtu R.Kadyrovas grasino protestuotojams sakydamas, kad „bet kuris, rengiantis tokias provokacijas, turės už jas atsakyti“.
Savo ruožtu R.Kadyrovas grasino protestuotojams sakydamas, kad „bet kuris, rengiantis tokias provokacijas, turės už jas atsakyti“.
N.Haueris rašo, kad šie įvykiai atskleidžia ne tik Ingušijos, bet ir viso Šiaurės Kaukazo realybę. Valdžios pareigūnai, jei nori pagerinti situaciją ir „nugesinti“ konfliktą, turi padaryti tris dalykus.
Visų pirma, Ingušijos vyriausybė privalo aiškiau komunikuoti su visuomene. Anot analitiko, pyktis iš esmės kilo dėl uždaro žemių perdavimo proceso, dėl kurio nebuvo konsultuojamasi su visuomene, ir kurio detalės nebuvo patvirtintos.
Atvirumo trūkumas paskatino gandus ir įtūžį: akivaizdu, kad pilietinė visuomenė reikalauja daugiau skaidrumo.
Atvirumo trūkumas paskatino gandus ir įtūžį: akivaizdu, kad pilietinė visuomenė reikalauja daugiau skaidrumo.
N.Hauerio manymu, visuomenei reikia leisti dalyvauti politiniame gyvenime. Šiaurės Kaukaze politinė aplinka labiau hierarchinė nei likusioje Rusijos Federacijoje – šioje respublikoje Maskva paskiria gubernatorius.
Negalėdami formaliai daryti įtakos vyriausybėms, vietos gyventojai priversti eiti į gatves tam, kad juos išgirstų.
Trečia, Maskva privalo kontroliuoti R.Kadyrovą. Čečėnijos lyderis jau ilgą laiką kritikuojamas už tai, kad sukūrė „valstybę valstybėje“, kurioje negalioja Rusijos įstatymai, ir kurioje žmogaus teisių pažeidimai yra itin paplitę.
Pastarieji jo veiksmai kelia dar daugiau nerimo: jis siekia gauti kaimyninių respublikų žemes pasitelkdamas savo privačią kariuomenę.
Ši užduotis vykdoma nepriklausomai nuo V.Putino, kuris sukūrė R.Kadyrovą, ir kuris užsimerkia prieš Čečėnijos lyderio piktnaudžiavimą valdžia.
N.Haueris rašo, kad, vis dėlto, Šiaurės Kaukazo istorija rodo, jog greičiausiai nebus įgyvendintas nė vienas iš aukščiau paminėtų punktų.
Ingušija praeityje turėjo labai gerbiamų lyderių, pavyzdžiui, prezidentą Ruslaną Auševą, kuris vis dar teigiamai vertinamas dėl vadovavimo šaliai dešimtajame dešimtmetyje.
Pasak autoriaus, galbūt Ingušijai ir vėl pasiseks, tačiau artimiausia ateitis atrodo niūriai.
