Kai 2005 metais Čekijos televizija žiūrovų paprašė įvardyti geriausią visų laikų čeką, absoliučia balsų dauguma nugalėtoju buvo išrinktas Jaras Cimrmanas – 1966 metais sugalvotas personažas, kuriam pritrūko septynių metrų, kad pasiektų Šiaurės ašigalį.
Jis esą išrado jogurtą, sukūrė libretą į sceną taip ir nenukeliavusiai Panamos kanalo atidarymo operai bei dar daugybę kitų dingusių šedevrų.
Tiesa, dėl BBC spaudimo Čekijos televizija anuliavo šį žiūrovų sprendimą ir nugalėtoju paskelbė antrą vietą užėmusį Karolį IV Liuksemburgietį – XIV amžiaus imperatorių, įsteigusį seniausią universitetą Vidurio Europoje.
Antiliberalumo viruso nepasigavo
J.Traubas savo rašinyje pasakoja, kad neseniai grįžo iš tris savaites trukusio mokomojo seminaro pavadinimu „Ar liberalizmas – miręs?“, vykusio Niujorko universiteto filiale Prahoje.
„Paklausiau mokslininkų, žurnalistų ir 1989 metų Aksominės revoliucijos veteranų, kuriuos pakviečiau pasisakyti savo paskaitoje, dėl kokių priežasčių Čekija, priešingai nei Vengrija ir Lenkija, bent jau kol kas nepasuko liberalizmui oponuojančios demokratijos keliu.
Vienas iš paaiškinimų buvo Jaras Cimrmanas – kitaip tariant, liūdna ironija, kurią jaučia maža valstybė, pusę tūkstantmečio nesugebanti užkariauti kaimyninių valstybių“, – rašo „Foreign Policy“ apžvalgininkas.
Jis išgirdo ir daugybę kitų paaiškinimų – tarp jų buvo ir pastebėjimas: „Palaukite, greitai ir mus ištiks toks pat likimas.“
Čekijos spauda yra laisva, teismai nepriklausomi, o gyvenimo lygis auga.
Tačiau visų panašių atsakymų pagrindas yra teorija, kad istorija, kultūra, nacionalinės vertybės – labiau nei nepažabojamos jėgos, pavyzdžiui, globalizacija – nulemia, kokią tikimybę valstybė turi pasigauti opozicijos liberalumui virusą.
J.Traubas linkęs galvoti, kad tai yra tiesa – kad amerikietiškas neracionalumas ir puikybė paaiškina, kodėl Donaldas Trumpas buvo išrinktas prezidentu.
Kalbant apie Vidurio Europą, didžiausias skirtumas tarp Čekijos ir Vengrijos yra ne tai, kad Vengrija 2007–2008 metais kentė nuo ekonomikos griūties, o Čekija – ne (kaip ir Lenkija), o tai, jog vengrai, vis dar su nuoskauda liūdintys dėl Trianono sutarties, kuri Vengriją po Pirmojo pasaulinio karo pavertė nereikšminga valstybe, nesusitaiko su savo likimu.
„Pyksta dėl išgalvotų problemų“
Negalima teigti, kad Čekija saugi. Pernai antrajai kadencijai išrinktas prezidentas Milošas Zemanas yra prorusiškų ir ksenofobiškų pažiūrų, daug alkoholio vartojantis vulgarus žmogus, kurį čekai dažnai lygina su D.Trumpu. M.Zemanas pasisako prieš pabėgėlius ir Europos Sąjungą.
Ministras pirmininkas Andrejus Babišas – atvirai provakarietiškų pažiūrų – yra milijardierius, kaltinamas ES lėšų grobstymu. Kadangi A.Babišas nesugebėjo prisijaukinti centristinių partijų, jis dabar vadovauja netvirtai koalicijai, į kurios sudėtį įeina atvirai prorusiška Komunistų partija.
Panašu, kad rinkėjams ganėtinai priimtina antieuropietiška politika. Iš apklausų rezultatų matyti, kad čekai yra labiau priešiški Bendrijai nei kitų ES narių gyventojai, įskaitant vengrus ir lenkus.
Vienas žurnalistas J.Traubui pasakė, kad bijo galimo „Czexit“. Vis dėlto Čekijos spauda yra laisva, teismai nepriklausomi, o gyvenimo lygis auga.
Kai J.Traubas lankėsi Prahoje, čekai minėjo 50-ąsias Jano Palacho – studento aktyvisto, kuris susidegino, kai sovietai tankais malšino 1968 metų sukilimą – mirties metines. J.Palachas įkvėpė kartą disidentų, sekusių jo pavyzdžiu, ir tapo savotišku 1989 metų permainų šventuoju.
Minėjime visi teigė, kad yra susirūpinę dėl valstybės ateities, tačiau J.Traubui pasirodė, jog jie labiausiai bijo žaisti su likimu. Tai galėtų paaiškinti, kodėl jie stovėdami šaltyje laikė žvakes ir giedojo valstybės himną.
„Šiandien mes gyvename labai gerai, – teigė jauna mama. – Žmonės pyksta dėl išgalvotų problemų.“
Netgi neapykanta Europos Sąjungai gali būti nepavojingas malonumas, kai esi saugiai joje įsitaisęs.
Janas Husas keikė korupciją
Čekai brangino liberalias vertybes dar prieš sovietams po Vidurio Europą paskleidžiant savo totalitarinę ideologiją. Martinas Lutheris dar nebuvo gimęs, kai Janas Husas, vienas pirmųjų Prahos Karolio universiteto rektorių, iš Prahos Betliejaus koplyčios keikė korumpuotą katalikų hierarchiją ir popiežių.
Protestantizmas klestėjo Čekijoje netgi katalikiško Habsburgų režimo valdymo metu.
Kai J.Husas 1415 metais buvo sudegintas ant laužo, jo sekėjai įsteigė pre-protestantišką sektą. J.Husas primygtinai reikalavo kalbėti ne lotyniškai, o čekiškai – dėl to jis laikomas pirmuoju nacionalizmo reformatoriu.
XVII amžiaus pedagogas, husitų vyskupas Janas Amosas Komenskis išleido vadovėlių čekų kalba ir pasisakė už universalų švietimą.
Protestantizmas klestėjo Čekijoje netgi katalikiško Habsburgų režimo valdymo metu. Trisdešimtmečio karo pradžia 1618 metais privertė pažangius žmones, tokius kaip Komenskis, ieškoti prieglobsčio kitur. Antrasis katalikiškas užkariavimas pažymėjo pirmąją pralaimėtą čekų akistatą su totalitarine jėga.
Kitas Čekijos liberalumo paaiškinimas yra Čekoslovakijos susikūrimas 1918 metais. Tarpukariu naujoji Čekoslovakijos tauta džiaugėsi dvidešimčia liberalios demokratiškos valdžios metų Tomašo Masariko – itin humaniškų pažiūrų intelektualo, tautos įkūrėjo ir pirmojo Čekoslovakijos prezidento – dėka.
Nors Lenkija tuo pačiu laikotarpiu buvo nepriklausoma, joje vyravo labiau nacionalistinė valdžia. Čekijoje pasaulietišką liberalizmą pakeitė pusė amžiaus totalitarinės priespaudos, o po to liberalizmas sugrįžo.
Čekams netinka vienodumas ir disciplina
1968 metų sukilimui vadovavusius intelektualus itin žavėjo kairuoliškumas ir „socializmas žmogaus veidu“ – doktrina, kurią suformulavo Jugoslavijos intelektualas Milovanas Džilasas.
Nors brutalus sovietų atsakas užtvėrė kelią tokioms svajonėms, čekų disidentai, pasirašę „Chartiją 77“, kurioje buvo reikalaujama, kad valstybė gerbtų žmonių teises, kalbėjo liberalizmo kalba.
Vaclavas Havelas, Aksominės revoliucijos veidas, vėliau tapęs pirmuoju nepriklausomos Čekijos prezidentu, garsiojoje savo 1978 metų esė „Bejėgių jėga“ (angl. „The Power of the Powerless“) rašė: „Gyvenimas juda daugumos, įvairovės ir saviorganizacijos link, o totalitarinė ideologija reikalauja vientisumo, vienodumo ir disciplinos.“
J.Traubo paskaitoje Prahoje lankęsi čekai, kurių visi suvaidino didesnį ar mažesnį vaidmenį revoliucijoje, kalbėjo apie beveik naivų tikėjimą liberalizmu, įskaitant ir to meto rinkos liberalizmą.
Gali būti, kad vienintelis dalykas, saugantis liberalią demokratiją Čekijoje, yra konstitucija, apribojanti prezidento galias.
V.Havelas tikėjo, kad ši valstybė (kuri 1993 metais atsiskyrus Slovakijai tapo Čekijos Respublika) galėtų pasauliui parodyti gilesnę demokratiją, kurioje stipri pilietiška visuomenė atsiduria tarp individo ir valstybės bei rinkos.
Tačiau tai neįvyko – Čekija tėra eilinė liberalios demokratijos valstybė. Visgi Lenkija ir Vengrija, panašiai pakrikštytos liberalizmu, pasuko kitu keliu.
Opozicija liberalumui yra galinga jėga Vakarų pasaulyje ir ypač buvusiame sovietiniame bloke. Gali būti, kad vienintelis dalykas, saugantis liberalią demokratiją Čekijoje, yra konstitucija, apribojanti prezidento galias.
Gi ministras pirmininkas A.Babišas yra doktrinos neturintis pragmatizmo šalininkas, kurio verslo interesai jį labiau sieja ne su Rusija, o su Europa.
Visgi nepanašu, kad Čekijos Respublika būtų ant suirutės slenksčio. Kad ir ką čekai galvotų apie ES ar pabėgėlius, jie yra ryžtingai įsikibę pasaulietiškų, humanistinių vertybių, įsitvirtinusių pokario Europoje.
Neatrodo, kad čekams tinka vientisumas, vienodumas ir disciplina. Ironija nėra galingas ginklas, tačiau yra puikus skydas.
„Ar minėjau, kad Jaras Cimrmanas taip pat buvo akušerijos Šveicarijos Alpėse pradininkas?“ – klausia J.Traubas.
Vertė Vaida Kalabuckaitė
