Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Černobylio „Mirties zonoje“ šeimininkauja paaugliai

Ukrainos paaugliai atrado naują ekstremalų pomėgį – nelegaliai lankytis pačioje pavojingiausioje Černobylio vietoje, vadinamoje „Mirties zona“. „The Independent“ žurnalistei pavyko pasikalbėti su žiniasklaidos paprastai vengiančiais jaunaisiais ekstremalais.
Černobylio atominė elektrinė
Černobylio atominė elektrinė / AFP/„Scanpix“ nuotr.

1986 metų balandžio 26 dieną įvykusios avarijos Černobylio atominėje elektrinėje metu į aplinką pateko 400 kartų daugiau radiacijos, nei nukritus atominei bombai ant Hirosimos.

Radioaktyvus debesis uždengė dalį Ukrainos, vakarinę Rusijos dalį, pasklido po Baltarusiją. 

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, avarija nusinešė 4 tūkst. žmonių gyvybių, kitos organizacijos, pavyzdžiui, „Greenpeace“ teigia, kad poveikis žmonių sveikatai buvo toks didelis, kad aukų gali būti apie 100 tūkst.

Tai – postapokaliptinė romantika.

Ukrainoje atsirado subkultūra, kurios atstovai daro neįsivaizduojamus dalykus: nusispjovę į draudimus jaunuoliai lankosi pavojingiausiame Černobylio plote, vadinamame „Mirties zona“. Jie tai daro norėdami pasilinksminti.

Vaikinai viešumo vengia – šią jaunuolių grupę nuolat persekioja policija, jie ne itin noriai bendrauja su žurnalistais. „Tai – postapokaliptinė romantika“, – „The Independent“  paaiškino vienas jaunuolis.

Mėgstamiausia vieta – Pripetė

Iškart po avarijos 1 tūkst. kvadratinių metrų zona aplink reaktorių buvo uždaryta, net ir dabar ši vieta yra viena pavojingiausių ir labiausiai užterštų pasaulyje.

Vos už trijų kilometrų nuo reaktoriaus stūkso mažas miestelis – Pripetė, jį po avarijos paliko 50 tūkst. žmonių. Miestelis pilnas pastatų – vaiduoklių, ant žemės mėtosi daiktai. 

„Postapokaliptinės romantikos“ mėgėjai Pripetėje lankosi dažnai. Tačiau kodėl juos taip traukia ši pavojinga vieta, jaunuoliai gerai paaiškinti negali. 

Į pavojų traukia naktį 

Vaikinas, straipsnyje įvardintas tiesiog „V“, į Pripetę dažniausiai traukia naktį, jis neįjungia radiaciją matuojančio aparato, nes jo skleidžiamas garsas gali privilioti policininkus.

Žmonės, kuriems pavyksta nepastebėtiems įsmukti į pavojingą zoną, specialiuose Černobylio fanų forumuose vadinami „stalkeriais“. 

Jeigu norite pamatyti, kaip atrodė gyvenimas prieš trisdešimt metų, turite atvažiuoti čia.

„V“ Pripetėje esančiame daugiaaukštyje išdaužytais stiklais susitiko su dar dviem Černobylio entuziastais – susitikimą jie suplanavo interneto forume. 

Kelis kilometrus paėjėję mišku vaikinai priėjo Rudnijos Veresnijos kaimą, kuris taip pat pilnas pastatų – vaiduoklių. 

Jie įeina į begriūvantį namą, jame vis dar mėtosi žmonių asmeniniai daiktai – atvirukas iš atostogų prie jūros, užrašų knygutė. 

Jaunuoliai peržvelgia senus laikraščius bei dokumentus ir randa komunistų partijos narių pažymėjimus. „Jeigu norite pamatyti, kaip atrodė gyvenimas prieš trisdešimt metų, turite atvažiuoti čia“, – sakė vienas vaikinų. 

Apsilankymus Černobylyje paskatino videožaidimas

2007 metais keli ukrainiečiai išleido videožaidimą “S.T.A.L.K.E.R.“, jame veiksmas vyksta Černobylyje. Jis tapo populiarus – buvo parduota 5 mln. žaidimo kopijų.

Žaidimas paskatino nutrūktgalvius pamėginti iš tiesų nelegaliai apsilankyti Černobylio „Mirties zonoje“, kai kuriems šis užsiėmimas tapo tikra aistra. 

Vienas keturiolikmetis pasakojo, kad jo senelis buvo tarp tų, kurie po sprogimo Černobylio atominėje elektrinėje pateko į kalėjimą, nes Sovietų Sąjungos valdžia kaltais paskelbė kai kuriuos elektrinės darbuotojus. 

Šunys ir apsaugininkai yra didžiausios mūsų problemos, ne radiacija ir ne zombiai.

„Po kelerių metų jis išėjo ir mirė nuo vėžio. Neturėjau galimybės jo pažinti”, – sakė jis. 

Didžioji dalis po Černobylį vaikščioti mėgstančių paauglių nuo artimųjų slepia savo pomėgį. Vienas jų sakė, kad po avarijos čia dirbęs senelis nebūtų laimingas apie tai sužinojęs. Senelis čia dirbo prieš savo valią, o anūkas pavojingoje zonoje lankosi savo noru. „Tai jam būtų neįsivaizduojama”, – aiškino paauglys. 

Kaip rašė  radiologijos profesorius Fredas Mettleris, tiek seni, tiek jauni žmonės, gavę įvairius radiacijos kiekius, jaučiasi taip, lyg būtų sugadinti, pažeisti, todėl jiems atrodo nieko baisaus vartoti narkotikus arba užsiimti nesaugiu seksu. 

Seksas, narkotikai ir radiacija – nelegalus pavojingos zonos lankymas tarsi parodo, kad net ir jaunoji karta jaučiasi neturinti ką prarasti. Tačiau daugeliui paauglių ši veikla – daugiau nei tai. Specialiuose interneto forumuose jie dalijasi patarimais, ką aplankyti, kaip nepakliūti policijai. „Šunys ir apsaugininkai yra didžiausios mūsų problemos, ne radiacija ir ne zombiai“, – teigia vienas jaunuolis, kuris, bėgdamas nuo policijos, vos neprarado akies. 

Aš geriu vandenį zonoje, valgau obuolius ir viskas man gerai, antra galva neužaugo.

„Galbūt ir gauname daugiau radiacijos nei įprasta, tačiau kai grįžtame namo, mes nusiprausiame radionuklidu ir viskas. Žinoma, bijome, kad nepatektų į vidų, todėl nešamės savo maistą ir vandenį“, – sakė kitas jaunuolis. 

Tačiau saugosi ne visi – vienas paauglys valgė užterštoje zonoje užaugusius obuolius. „Jie buvo tokie dideli, – pasakojo jis. – Aš geriu vandenį zonoje, valgau obuolius ir viskas man gerai, antra galva neužaugo“. 

Jaunuoliai skirtingai vertina pavojus ir saugosi, vieni zonoje lankosi su radioaktyvumo matuokliais, kiti turi radiacijos žemėlapius, treti nedaro nieko. 

Vienas iš nelegalių lankytojų – rusas Sergejus Popovas nufilmavo, kaip geria labiausiai užterštą vandenį iš upės, kuri teka netoli elektrinę aušinančio tvenkinio.

„Taip elgdamasis jis bandė parodyti, kad tame nėra nieko baisaus“, – piktinosi Pripetę nuo nekviestų svečių saugantis buvęs policininkas. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Tyrimas: lietuviams planuojant kalėdinio stalo meniu svarbiausia kokybė bei šviežumas
Reklama
Jasonas Stathamas perima „World of Tanks“ tankų vado vaidmenį „Holiday Ops 2025“ renginyje
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos