„Ramiomis vadiname dienas, kai „atskrenda“ toli nuo namų“
Andrijus (vardas pakeistas), vadovas
Štai sakote, kad pastaruoju metu suintensyvėjo Charkivo apšaudymas. Bet iš tikrųjų ne, visa tai tęsiasi jau ne vieną mėnesį.
Mus apšaudo bangomis: tai mus, tai Odesą, tai vėl mus. Būna dienų, kai apšaudo stipriau, būna dienų, kai apšaudo mažiau. Palyginti su metų pradžia, prisidėjo tik VAB (valdomos aviacinės bombos – red.) – maždaug prieš mėnesį. Mūsų [Novobavarsko] rajone jų dar nebuvo, bet į mano darbo rajoną, prie „Pietų stoties“, VAB atskrido. Į ten „atskrenda“ reguliariai, nes vienu metu ten yra keli svarbūs infrastruktūros objektai.
Mūsų rajono specifika yra ta, kad čia vienu metu yra viskas: ir geležinkelis, ir pramoninė zona ir kiti ypatingos svarbos infrastruktūros objektai, šiluminė elektrinė. Esame vienodu atstumu nuo kelių šių objektų. Taigi pavojus visada yra.
Paskutinis dalykas, kurį mes [su žmona ir dvylikamečiu sūnumi] matėme tiesiog pro savo langą, buvo, kai „šachedas“ įsirėžė į 14 aukštų pastatą, esantį maždaug už vienos tramvajaus stotelės nuo mūsų namų. Reguliariai matome, kaip juos numuša arba bando numušti virš mūsų miesto dalies.
Ramiomis dienomis čia vadiname dienas, kai negirdime „atskridimo“ garsų, t. y. kai „atskrenda“ toli nuo namų. Nors kartais girdime net ir tuos smūgius, kurie buvo labai toli – anądien du „Iskander“ atskrido į poilsio centrą netoli Charkivo. Buvo taip garsu, kad tikriausiai girdėjo visas miestas – nors tie poilsio namai yra labai toli nuo mūsų namų.
Jei [2022 m.] vasario 24 d., kai išgirdome kanonadą kažkur priemiestyje, mes su šeima tą pačią dieną pajudėjome Dnipro link, tai kai atskrido tie du „Iskander“, mes tai priėmėme ramiai – sėdomės pietauti. Ir tai, kad suvokimas tapo toks, tikrai baisu. Pavojaus nebejauti taip stipriai.
Smarkus apšaudymas, pagal mūsų standartus, yra tada, kai į miestą pataiko 10 ar daugiau raketų. Kai atskrenda penkios ar septynios, mes net neatsibundame. Neseniai pabudau per apšaudymą, bet ne dėl garso, o dėl ryškaus blyksnio. Norėdamas išgyventi Charkive šiandien, turi kuo labiau atsipalaiduoti – tiesiog neleisti visko per save, nereaguoti į kiekvieną garsą. Tik neseniai supratau, kad mano psichika yra smarkiai įsitempusi. Savaitę buvau Kyjive darbo reikalais ir apsistojau tuščiame, labai ramiame draugo bute, o jame kelių minučių intervalais vandens valymo filtras dėl gedimo skleidžia labai stiprų garsą. Kai jį išgirdau pirmą kartą, maniau, kad širdis sustos.
Norėdamas išgyventi Charkive šiandien, turi kuo labiau atsipalaiduoti – tiesiog neleisti visko per save, nereaguoti į kiekvieną garsą.
Pats aš nenoriu išvykti iš miesto. Likti čia yra banaliai patogu ir būsto, ir darbo atžvilgiu. Bet šiomis dienomis mano žmona ir sūnus išvyksta į vieną iš ES šalių. Taip nusprendėme dėl vaiko saugumo, nors atrodo, kad jis ramiai priima tai, kas vyksta mieste. Nežinau, gal mano [išorinė] ramybė jam persiduoda. Jis žaidžia tinklinį, o vos prieš kelias dienas į pramoninę zoną, visai netoli jo sporto komplekso, buvo „atskridimas“ su aukomis.
„Atskrisdavo“ ir į mūsų mylimą Centrinį parką: sudaužė kino teatrą, vaikų geležinkelį, tinklinio aikštelę, kurioje žaidžiame su sūnumi. Mes liovėmės vaikščioti į parką, nes ten nėra kur pasislėpti. Ir iš principo, jei prasideda apšaudymas, stengiamės sėdėti [namuose] ir niekur neiti. Bet 95 proc. atvejų pirmiausia prasideda apšaudymas, o tada pasigirsta oro pavojaus signalas. Todėl apie pavojų sužinome iš „Telegram“ kanalų, kurie mus informuoja apie galimus [raketų] skrydžius [iš Belgorodo srities].
Nusprendėme išvežti vaiką dar ir todėl, kad nėra jokių garantijų, jog mes [ukrainiečiai] sugebėsime apginti Charkivą. Kaip rodo [sunaikintų] Soledaro ir Bachmuto praktika, rusai nesustoja prieš nieką, kad pasiektų savo tikslus. Žinoma, nemanau, kad jiems pavyks užimti Charkivą, tačiau jie gali mums pridaryti daug nemalonumų. Jie jau dabar tai daro. Pora raketų paleidai, ir viskas: sugriovimai, aukos. Problemų pakanka.
Šiandien taip pat buvo labai stiprus apšaudymas. Nukentėjo mūsų klientų biuras. Trumpai tariant, linksma čia pas mus. Ką aš dėl to jaučiu? Jaučiuosi labai piktas.
„Atrodo, kad karas prasidėjo tiesiai už jūsų lango“
Viktoras, savanoris
Kol skaičiau jūsų žinutę, kol pyliausi sau kavos, buvo gana garsus „atskridimas“. Paprastai taip garsiai būna, jei [smūgis] yra kažkur netoliese, iki penkių kilometrų atstumu. Šį rytą Charkive išgirdau apie 10 „atskridimų“. Malonumo nedaug – o bėgti į slėptuvę prasmės nėra. Nuo Belgorodo iki mūsų raketa atskrenda per tris minutes, o sirena ne visada spėja laiku įsijungti.
Vos spėjame skaityti „Telegram“ kanaluose: išėjimas (raketa paleista – red.) – nukrito – sprogimas – dar vienas išėjimas – dar dvi ore... Taip ir gyvename per dieną, skaitinėdami, sekdami: kas vyksta, bijoti ar nebijoti? Ar tai baisu? Baisu. Bet stengiamės laikytis, nepalūžti, dirbti. O ką daryti?
Kai kuriems mano pažįstamiems atrodo, kad viskas [apšaudymų skaičius] yra taip pat kaip ir pernai. Subjektyvus požiūris į situaciją skiriasi. Man atrodo, kad rusai ėmė daugiau apšaudyti nuo tada, kai pradėjo žygiuoti į Vovčanską, ypač palyginti su praėjusiais metais <...> Naktį dar prisidėjo „šachedai“ – mopedai, kurių garsas labai nemalonus. Tai iš tiesų skamba taip, tarsi ore skraidytų mopedas. Dabar tai vis dažniau ir dažniau, ypač pastarąjį pusmetį.
Tai iš tiesų skamba taip, tarsi ore skraidytų mopedas.
Centre, kai kuriuose pastatuose, į kuriuos „atskrido“, nėra viršutinių aukštų. Saltovkoje namuose nėra ištisų laiptinių: vieno mano pažįstamo name po „atskridimo“ laiptinė tiesiog subyrėjo, o pastate išlėkė visi langai. Bet žmonės ten (gretimose laiptinėse – red.) tebegyvena. Elektrą jiems davė maždaug po savaitės, o su šildymu buvo sunkiau.
Bet šildymas kitą žiemą jau ir visam miestui yra didelis klausimas. Tiems, kurie gyvena blokiniuose namuose, bus sunku. Praėjusią žiemą keturias ar penkias valandas nebūdavo elektros, namai iškart atvėsdavo: šildytuvo neįsijungsi, katilinės neveikia. Jei nėra dujų, net maisto neįmanoma pasigaminti. Žmonės sukasi, kaip moka, jie nusiperka nedideles krosneles su turistiniais dujų balionėliais.
Aš prižiūriu gulinčią močiutę. Laimė, kad gyvename privačiame sektoriuje: visada būna vandens, net jei jis vos bėga. Apsirūpinau atsargomis, į butelius prisipyliau – jau lengviau. Dar labiau mums pasisekė su elektra: [per išpuolius mieste] bokštai atjungiami nuo elektros energijos ir beveik visiškai dingsta ryšys. Ryšys tirpsta kaip sniegas, o kartu su juo ir internetas. Bet mes esame prijungti prie kažkokios kitokios linijos, kad net ir tuomet, kai išjungiamas elektros energijos tiekimas, turime elektros, nors ir ne visada.
Taigi viskas lyg ir gerai: esu žvalus, nepanikuoju. Bet miegas, žinoma, prastas – gyvenu šalia sirenos, ir tai labai nemalonu, ypač dabar, kai šilta ir atidarome langus. Sirena gali kaukti ir pirmą valandą, ir trečią valandą nakties, ir penktą ryto... Nepavyks normaliai išsimiegoti. Ir negali miegoti, kai girdi „atskridimus“ arba kai šachedai yra numušami. Atrodo, kad karas prasidėjo tiesiai po tavo langais: girdi automatų salves, paskui girdi, kaip „šachedas“ krenta.
Mane tai stulbina, bet kai pasigirsta [oro] pavojaus signalas, kažkodėl niekas neskuba kur nors slėptis.
Bet išvažiuoti aš kol kas niekur nesiruošiu ir iš principo nenorėčiau niekur važiuoti. Prižiūriu prie lovos prikaustytą žmogų, kuris vargu ar išgyvens tokią kelionę, o ir aš dar turiu darbą, kuris mane maitina. Jei pajamos dings, nežinau, ką darysiu. Liks tik lėtai eiti iš proto.
O toliau išgyventi vis sunkiau ir sunkiau. Nors esame pripratę prie sprogimų – na, kažkur „atskrido“... Mane tai stulbina, bet kai pasigirsta [oro] pavojaus signalas, kažkodėl niekas neskuba kur nors slėptis. Žmonės tiesiog į tai nereaguoja. Netoliese yra mokykla, ir, kaip įprasta, mokyklose yra slėptuvės. Kartą ten nuėjau, ir valytoja – atleiskite už citatą – man pasakė: „Kad nors vienas benamis ateitų! Išvis niekas nevaikšto į slėptuvę“. Gal pora žmonių atėjo per visą laiką. Bėgti ten prasminga tik tada, jei esi labai arti, ir duok Dieve, kad apskritai ten suspėtum atbėgti.
O man baisu. Manau, kad tai teisingas žodis. Miesto centre nesijaučiu saugus, nors kiti ten vaikšto lyg niekur nieko. Niekas nėra apsaugotas nuo „atskridimo“. „Atskrido į poilsio namus – kas galėjo pagalvoti, kad į ten kažkas atskris?! Ko rusai ten ieškojo? Neaišku.
Karo pradžioje buvo jaučiamas šioks toks bebaimiškumas, kad jei užmuš, tai užmuš. Dabar aš galvoju kitaip: jeigu mes išgyvenome tuos baisumus, kurie čia vyko karo pradžioje, tai noriu kaip nors ir toliau išgyventi. Norisi dar šiek tiek pagyventi.
„Dabar čia nėra gyvenimo kaip tokio“
Irina (vardas pakeistas), ekonomistė analitikė
Pagal mano pojūčius apšaudymas suintensyvėjo praėjusių metų pabaigoje, o nuo to laiko viskas vyksta „kaip įprasta“: skraido raketos, skraido „šachedai“... Dabar, maždaug nuo gegužės 9 d., žinoma, apšaudymas regione tapo labiau girdimas.
Mus apšaudo nuolat, tiesiog dažniau ar rečiau. Prie visų tų „atskridimų“ pripranti, pradedi į juos nekreipti dėmesio. Toli – ir ačiū Dievui. Labiausiai mane gąsdina ne „atskridimai“, ne bendra situacija mieste, o nesupratimas, ko tikėtis. Ar bus okupacija, ar nebus okupacijos? O jei bus, tai kaip ilgai? Ar bus galimybė išvažiuoti? Šiuo metu gąsdina būtent ši [galima] situacija, kai nėra galimybės išvykti ir pasiimti su savimi daiktų, reikalingų gyventi kitame mieste. Jau pusantrų metų gyvenau svetimame mieste nuomojamame bute. Ir labai panorau grįžti į savo namus, kur yra visi mano daiktai, kur viskas yra mano.
Miesto centre pastaruoju metu situacija nėra geriausia, ten gana dažnai „atskrenda“. Aš ten lankausi porą kartų per savaitę, bet nesinori užeiti į kokią nors įstaigą, nebent ji būtų rūsyje. Supranti, kad bet kurią akimirką gali „atskristi“ ir tu gali nukentėti. Pažįstu daug žmonių, kurie nekreipia dėmesio [į pavojų], bet man Charkive visaverčio gyvenimo nėra.
Iš pradžių visko bijojome, bet dabar jau pripratome [prie raketų garso]. Pagal garsą jau galime nustatyti, į kurį rajoną „atskrido“. Man pačiai teko būti netoli tos vietos, kur „atskridimas“ įvyko – praėjusių metų gruodžio 30 d. buvau pastate šalia viešbučio „Kharkiv Palace“. Man pasisekė, kad buvau nuošaliame uždarame kambaryje, ne arti epicentro, todėl atsipirkau tik nedideliu išgąsčiu. Tiesiog išgirsti stiprų garsą, supranti, kad „atskrido“ šalia, ir suvoki, kad panikuoti beprasmiška – juk jau „atskrido“. Daugiausia atsitrauki toliau nuo langų, jei būtų antrasis „atskridimas“. Ne dėl to, kad esu tokia drąsi ir bebaimė, tiesiog kai visa tai vyksta nuolat, bijai daug mažiau.
Tiesiog išgirsti stiprų garsą, supranti, kad „atskrido“ šalia, ir suvoki, kad panikuoti beprasmiška – juk jau „atskrido“.
Dirbu nuotoliniu būdu, todėl, žinoma, noriu kur nors išeiti. Kartkartėmis galiu nueiti net į koncertą, bet jei jis vyksta aukštutiniuose aukštuose, galvoji, eiti ar ne. Bet net jei ir eisi [į tokias vietas], nesijausi patogiai ir saugiai. Mintyse galvosi, kad gali „atskristi“ į gretimą pastatą. Taigi kiekvieną kartą pasveri, kiek nori kažkur nueiti.
Nepaisant to, įstaigos mieste veikia, atsidaro naujos. Apskritai gyventi galima, nors padėtis su energetika tikrai sudėtinga: matyt, kitą šildymo sezoną praleisime be šilumos. Galbūt net teks išvykti [į kitą sritį] kur nors peržiemoti, nes elektros šildytuvams taip pat gali nebūti.
Per oro antskrydį neinu į koridorių ar slėptuves. Juolab kad sirenos dažnai skamba naktį, o naktį žmonės miega, niekas nesikelia. Aš net nepabundu, jei garsai nėra labai stiprūs. Mano psichika jau seniai būtų pašlijusi, jei reaguočiau į kiekvieną pavojaus signalą.
Žinoma, nežinojimas, kas bus toliau, visą laiką kelia įtampą. Negali planuoti savo gyvenimo, priimti jokių sprendimų. Neperki daiktų, baldų, nežinai, kas bus su tavo namais, ar jie apskritai išliks. Tai dar labiau išmuša tave iš pusiausvyros nei „atskridimai“. Ar prireikus spėsiu pasiimti savo artimuosius, šunį? Dėl šių minčių dar nepriėjau iki depresijos – taip, retkarčiais vartoju raminamuosius vaistus, stengiuosi be reikalo neįsitempti.
Reguliariai skaitau naujienas, bet daugeliu šaltinių nepasitikiu, nes matau, kaip informacija iškraipoma, kaip kažkas kažko nepasako iki galo. Sunku ką nors prognozuoti, nes neturime išsamios informacijos apie tai, kas vyksta – nesuprantame, kokia pagalba bus teikiama, ar ji pasieks Charkivą. Kyjivas yra daug geriau apsaugotas – oro gynybai ten išleista daug daugiau pinigų.
Manau, kad jei Rusija čia pritrauks daugiau karių, ji galės jei ne užimti, tai bent jau apsupti Charkivą. Nenorėtume būti atkirsti nuo likusios Ukrainos dalies. Tikrai baisu: o kaip bus su maistu ir vaistais? Todėl ir žiūriu naujienas, kad bent apytikriai suprasčiau: ar Rusija bando čia sukurti buferinę zoną – tada tai viena; ar jie užims Lypcus, ir tada vamzdinė artilerija pasieks apšaudyti miestą – tai visai kas kita. Tada žmonėms iš šiaurinės miesto dalies teks išsikelti.
Daugelis žmonių kategoriškai nenori evakuotis, jie liks čia iki paskutinės minutės, nes miestas jiems tikrai svarbus. Jie niekur kitur nesijaus geriau nei namuose. Ir kalbu ne tik apie pensininkus, panašiai jaučiasi daug jaunų žmonių. Bet, kita vertus, dabar čia nėra gyvenimo kaip tokio. Viskas, kas belieka daryti, tai laukti atsakymo į klausimą: „Kas bus toliau?“
