Dailininkui Laurent'ui „Riss“ Sourisseau 2015-ųjų sausio 7 dienos, trečiadienio, rytas niekuo neišsiskyrė iš kitų.
Bet tuomet į „Charlie Hebdo“ redakciją įsiveržė du broliai džihadistai ir pradėjo vieną po kito šaudyti žurnalistus bei kitus leidinio darbuotojus. Žuvo 12 žmonių.
L.Sourisseau, kuris dabar yra pagrindinis „Charlie Hebdo“ akcininkas, buvo sužeistas į petį. Praėjus beveik trejiems metams jį visur lydi apsaugininkai – globojamas jis buvo net ir kelionėje į JAV, iš kurios parsivežė dabar pristatomą projektą.
„Charlie Hebdo“ senųjų spalvų nepraradęs. Šis leidinys yra tai žodžio laisvės bastionas, tai žiaurių, ciniškų įžeidimų įrankis – žiūrint, kieno nuomonės paklausi.
Šis satyrinis savaitraštis, ieškodamas naujų iššūkių, nusitaikė į JAV. Prezidento Donaldo Trumpo vadovaujamą Ameriką.
Trečiadienį internete paskelbtas pirmasis naujo projekto anglų kalba apie „Amerikos pasipriešinimą“ virtualus numeris. Visas naujas projekto, pasakojančio apie „JAV kairiuosius valdant Trumpui“ ir leidžiamo pieštų nefikcinių istorijų pavidalu, numeris pasirodys kas savaitę.
Intelektualinis smalsumas
Jei 2015-ųjų sausio išpuolis ir pavertė „Charlie Hebdo“ savotišku leidiniu-kankiniu, laikraščio tonas nepasikeitė.
Praeityje įžeidinėtas tiek buvęs Prancūzijos prezidentas Charles'is de Gaulle'is, tiek islamo pranašas Mahometas. Dabar po teroristinės atakos Barselonoje pašaipiai prabilta apie „taikos religiją islamą“, o uragano Harvey aukos vaizduotos kaip naciai.
Prancūzijoje visi prie to pripratę. Tiesa, nors karikatūros amerikiečiams skirtame projekte atrodo panašios į prancūziškas, L.Sourisseau skuba pabrėžti, kad jis kitoks: esą tikslas – ne tyčiotis, bet gilintis ir, jei įmanoma, aiškinti.
„Šiuo atveju kalbame ne apie juokelius, – sako karikatūristas, vengiantis su žurnalistais bendrauti naujose „Charlie Hebdo“ redakcijos patalpose, nes leidinys vis dar yra džihadistų taikiklyje. – Kalbame apie intelektualinį smalsumą, apie norą suprasti, kas nutiko.“
Projektą pradėta vykdyti atsispiriant nuo galimybės, kad visuomenes geriausiai suprasti gali ne jų nariai, o žmonės, jose negyvenantys.
Prancūzai filosofai ir rašytojai dar nuo Alexio de Tocqueville'io laikų be paliovos domisi JAV, pavydi amerikiečiams ir iš jų šaiposi. Tad „Charlie Hebdo“ misija – tik dar vienas bandymas pažinti Ameriką. Negana to, Ameriką, kuri išrinko D.Trumpą prezidentu.
JAV visi turi ką pasakyti apie politiką
Tiesa, šį kartą L.Sourisseau padeda amerikietis – Paryžiuje gyvenantis 25-erių Jacobas Hamburgeris, kuris reguliariai rašo į „Charlie Hebdo“ apie JAV politiką.
L.Sourisseau: „Neradome nė vieno apolitiško asmens. Nebuvo tokio, kuriam nerūpėtų.“
Šių metų liepą abu jie iš Paryžiaus nuskrido į Niujorką ir leidosi į kelionę automobiliu po JAV šiaurės rytus – vadinamąją „mėlyną Ameriką“, tradiciškai balsuojančią už demokratus, bet pernai pažeidusią tokią tradiciją.
„Pamatėme visko: ir tai, kas geriausia, ir tai, kas labai blogai. Aišku, naivu manyti, kad per vieną kelionę įmanoma suprasti tokią didelę valstybę. Šalis – per didelė. Bet bandėme susitikti su kaip įmanoma daugiau žmonių ir atsidurti kuo arčiau tiesos“, – aiškino L.Sourisseau.
Amerikietis J.Hamburgeris pridūrė, kad jam buvo įdomu pažvelgti į gimtąją šalį užsieniečio akimis.
„Kai ten buvome, tikrai maniau, kiek daug religijos Amerikoje – ji visur. Prancūzijos ir JAV santykiuose su religija yra pliusų ir yra minusų. Prancūzijoje yra problemų su religiniu pliuralizmu, bet ten nėra religinio fundamentalizmo problemos, kokią matome JAV“, – svarstė J.Hamburgeris.
Viena pagrindinių L.Sourisseau išvadų: „Amerikiečiai gerokai daugiau kalba apie politiką nei mes, prancūzai. Visi turi tiek daug ką pasakyti.
Net benamiai turi aiškiai apibrėžtą ir išreikštą ideologiją. Jie vargsta gyvendami gatvėje, bet yra labai prisirišę prie tam tikros laisvės sampratos.“
„Neradome nė vieno apolitiško asmens. Nebuvo tokio, kuriam nerūpėtų“, – teigė prancūzas.
Amerikoje nėra Molenbeko
L.Sourisseau tvirtino JAV taip pat suvokęs, kad amerikiečiai turi savo nuomonę apie „Charlie Hebdo“.
L.Sourisseau: „Mes nekritikuojame musulmonų bendruomenės. Mes, tiesą sakant, neišskiriame musulmonų. Mes kritikuojame islamą ir islamo dogmas.“
Esą nors po 2015 metų išpuolio milijonai prancūzų žygiavo Paryžiaus gatvėmis reikšdami solidarumą su laikraščiu ir gindami teisę įžeisti, nemažai amerikiečių nenorėjo teigti „Je suis Charlie“ – jie mano, kad „Charlie Hebdo“ stigmatizuoja ir taip pažeidžiamą musulmonų mažumą.
Pavyzdžiui, 2015 metų vasarą 35 garsūs rašytojai atviru laišku sukritikavo amerikiečių PEN centro sprendimą skirti prancūzų leidiniui savo Išraiškos laisvės drąsos apdovanojimą.
L.Sourisseau visgi sako, kad tokia kritika šauna pro šalį, nes „Charlie Hebdo“ įkūnija prancūziško socialinio modelio visapusiškumą.
„Mes nekritikuojame musulmonų bendruomenės, – teigė prancūzas, apskritai abejojantis, kad tokia bendruomenė egzistuoja. – Mes, tiesą sakant, neišskiriame musulmonų. Mes kritikuojame islamą ir islamo dogmas.“
Anot jo, amerikiečiai, kurių daugelis užaugo multikultūralizmą kaip neišvengiamybę priimančioje visuomenėje, sunkiai suvokia prancūzišką požiūrį.
„JAV nėra problemų su islamu ar islamizmu. Ten nėra tokio fenomeno kaip Europoje, tokių kvartalų kaip Molenbekas Briuselyje“, – Belgijos sostinės rajoną, kuriame išpuolius Briuselyje 2016-aisiais ir Paryžiuje 2015 metais organizavo „Islamo valstybės“ džihadistai.
„O Prancūzijoje egzistuoja. Pas mus, kalbant apie visuomenę skaldančią religiją, sugrįžo tapatybės politika“, – pridūrė karikatūristas.
Musulmonai kritikuoja
Prancūzijos musulmonų organizacijų lyderiai visgi nemato didelio skirtumo tarp „Charlie Hebdo“, ir šalies kraštutinių dešiniųjų, ypač – „Nacionalinio fronto“ (NF) retorikos.
Marine Le Pen vadovaujamas NF pastaraisiais metais labai išpopuliarėjo, o partijos lyderė pateko į antrąjį Prancūzijos prezidento rinkimų turą, kuriame, tiesa, triuškinamai pralaimėjo Emmanueliui Macronui.
„Man atrodo, kad svarbu, jog evoliucionavęs „Charlie Hebdo“ tapo reakcingu. Leidinys slepiasi po išraiškos laisvės skydu, bet iš tiesų naudoja tokius pat tropus, kaip ir NF“, – tvirtino „Kolektyvo prieš islamofobiją“ Prancūzijoje direktorius Marwanas Muhammadas.
Vis dėlto L.Sourisseau atrodo, kad naujosios realybės nepamatyti neįmanoma – juk jį kasdien sergi apsaugininkai: „Tai tikra problema.“
