Iki šiol Vakarų valstybės vengė kištis į pilietinį karą Sirijoje, tačiau pats JAV prezidentas Barackas Obama pernai rugpjūtį yra pareiškęs, kad masinio naikinimo ginklo panaudojimas bus ta riba, už kurios nebebus kur trauktis. Ir dabar prezidento Basharo al Assado vyriausybė įtariama panaudojus nuodingas dujas prieš civilius Sirijos gyventojus.
Kaip rašo „National Geographic“, apžvelgdamas cheminio ir biologinio ginklo istoriją, nuodingi chemikalai ir mirtini virusai karyboje pasitelkiami jau ne vieną šimtmetį, tačiau tik XX amžiuje, nuo iprito dujų paleidimo Pirmojo pasaulinio karo apkasuose, valstybių kariuomenės išmoko panaudoti chemines ir biologines medžiagas, kad sistemingai išguldytų ištisus miestus.
Taip pat ir XXI amžiuje žengtas dar vienas žingsnis šioje kraupioje istorijoje – bioterorizmo grėsmė iškilo tada, kai mirtinas ginklas tapo prieinamas ne tik vyriausybėms, bet ir teroristinėms organizacijoms bei piktavaliams individams.
„National Geographic“ pateikia trumpą cheminio ir biologinio ginklo panaudojimo istorijos apžvalgą.
Gaisras tunelyje, maždaug 256 m. po Kr.
Seniausi archeologiniai chemijos kaip ginklo panaudojimo pėdsakai rasti Sirijos teritorijoje, kurią III a. valdė Roma. Pasak Lesterio universiteto archeologo Simono James'o, apie 20 romėnų karių žuvo nuo nuodingo deginto bitumo ir sieros mišinio, kuris ugnyje išskiria nuodingus cheminius junginius. Romėnų palaikus, rankose vis dar gniaužiančius ginklus, archeologai rado tunelyje Dura-Europo mieste.
Pasak S.James'o, tuo metu Sasanidų Imperijos kariuomenė puolė romėnų valdomą miestą ir kasė tunelius po jo sienomis. Romėnai taip pat ėmė rausti tunelius, kad galėtų atmušti besiveržiančius persus, bet šie pasitelkė chemiją.
„Manau, kad Sasanidai savo tunelyje sustatė žarijų indus ir dumples, – sako S.James'as. – Kai tik romėnai prasikasė iki jų, jie įmetė chemikalus ir ėmė pūsti dusinančius debesis į romėnų tunelį.“
Maras apgultame mieste, 1346
Totorių armija buvo apsupusi Kafos miestą Kryme, kai jų gretas ėmė staigiai retinti paslaptinga epidemija. Sergantys, tačiau ryžto nepraradę totoriai nusprendė pasinaudoti savo bendražygių kūnais kaip ginklu.
Totoriai liepė sukrauti negyvųjų kūnus į katapultas ir permesti per miesto sienas, tikėdamiesi, kad lavonų dvokas pribaigs besipriešinančius miestiečius
Pasak notaro Gabrielio de' Mussi paliktų įrašų, totoriai liepė sukrauti negyvųjų kūnus į katapultas ir permesti per miesto sienas, tikėdamiesi, kad lavonų dvokas pribaigs besipriešinančius miestiečius.
Taktika pasiteisino. Pasak Kalifornijos universiteto profesoriaus Marko Wheeliso, totorių palaikai greičiausiai paskleidė Juodąją mirtį Kafos mieste.
Raupai naujajam pasauliui, 1763
Britų ir prancūzų susirėmimų Šiaurės Amerikoje metu Didžiosios Britanijos generolas Jeffrey Amherstas viename laiške svarstė: „Ar negalima būtų sugalvoti, kaip paskleisti raupus tarp tų nelojalių indėnų genčių?“ Istorikai mano, kad britai galėjo išdalinti raupais sergančiųjų antklodes Amerikos indėnams ir taip panaudoti ligą kaip biologinį ginklą.
Raupai XVIII amžiuje išties nusiaubė indėnų gentis, tačiau nėra neginčijamai įrodyta, kad dėl to buvo kaltos britų išdalintos antklodės. Tačiau net ir prabėgus šimtmečiams raupsų kaip ginklo panaudojimo pavojus išlieka.
Cheminis karas, 1915
Pirmasis pasaulinis karas dar vadinamas chemikų karu dėl mūšiuose panaudotų mirtinų dujų. Antrojo Ypro mūšio metu vokiečių armija kovos lauke paskleidė tūkstančius balionų su žalsvai geltonomis chloro dujomis – tai buvo pirmasis reikšmingas cheminio ginklo panaudojimas šiuolaikinėje karyboje (prieš tai nedidelius ašarinių dujų kiekius naudojo tiek vokiečiai, tiek prancūzai, kad sudirgintų priešininkus).
Dusinantis chemikalas, dėl kurio plaučiuose imdavo kauptis skystis, užmušė šimtus prancūzų kareivių, tačiau vokiečiai šitaip laimėtu pranašumu nepasinaudojo. Manoma, kad jie patys patyrė šoką, išvydę chloro dujų padarinius, ir nesugebėjo prasiveržti pirmyn.
Abiems pusėms ėmus vis plačiau naudoti dujas, kareiviai išmoko nuo jų apsisaugoti – prisidengdavo burnas medvilnės skiautėmis, išmirkytomis šlapime. Tačiau apsisaugoti nuo garstyčių dujų – dar vieno chemikalo, kurį Pirmajame pasauliniame kare naudojo abi pusės – išvengti buvo sunkiau. Nepridengtą odą nusėdavo skausmingos pūslės.
Ženevos protokolas, 1925
Didžiojo karo metu nuo dujų žuvo apie 100 tūkstančių žmonių. Tautų Sąjunga paruošė rezoliuciją, siūlydama uždrausti cheminį ir biologinį ginklą. Pasak Ženevos protokolo autorių, „dusinančių, nuodingų ar kitokių dujų bei analogiškų skysčių, medžiagų ar prietaisų naudojimas kare buvo pelnytai pasmerktas civilizuoto pasaulio viešosios nuomonės.“ 1925 metais Ženevos protokolą pasirašė 38 šalys. Šiandien jį ratifikavusių valstybių – 138.
Katastrofiniai mastai, 1943
Napalmą – lipnią medžiagą iš sutirštintų degalų, galinčią nutirpdyti aukų odą – 1943 metais sukūrė Harvardo universiteto chemiko Louis Fieserio komanda. Liūdnos šlovės napalmas sulaukė tik Vietnamo karo metu, tačiau jo mirtina galia pasireiškė dar per Antrąjį pasaulinį karą. Vieno JAV oro reido virš Tokijo metu žuvo 100 tūkst. žmonių, beveik tiek pat kiek ir numetus atominę bombą ant Hirosimos ir gerokai daugiau nei Nagasakyje.
Buvo planų ir keistesniam napalmo panaudojimui, bet jie taip ir nebuvo įgyvendinti. Amerikiečiai buvo pasišovę Japonijos miestuose paleisti sprogstančius šikšnosparnius – gyvūnėlius su pritvirtintais laikrodiniais sprogmenimis su napalmu – tikėdamiesi, kad šie įsikurs mediniuose namuose ir tada sprogs. Po kelių sėkmingų bandymų sprogstančių šikšnosparnių projekto buvo atsisakyta, nes atsakingas pareigūnas suprato, jog sparnuotas divizionas nebus paruoštas iki 1945 metų.
Oranžinis ginklas, septintasis dešimtmetis
Vadinamasis „oranžinis agentas“, sukurtas dar penktajame dešimtmetyje, bet anuomet neišbandytas, buvo skirtas augalams, o ne žmonėms. Vietnamo karo metu JAV kariuomenė šiuo herbicidu išpurškė priešo teritorijos laukus ir miškus, kad šie neturėtų maisto ir priedangos. Tačiau amerikiečiai nesuvokė, kokį siaubingą poveikį chemikalas padarys vietnamiečių civilių ir pačių JAV karių sveikatai. Dioksinas, nuodingasis „oranžinio agento“ ingredientas, žmogaus organizme gali išlikti ilgiau nei dešimtmetį.
Prabėgus pusei šimtmečio po Vietnamo karo, žmonės, susidūrę su „oranžiniu agentu“, vis dar jaučia pasekmes
Prabėgus pusei šimtmečio po Vietnamo karo, žmonės, susidūrę su „oranžiniu agentu“, vis dar jaučia pasekmes. JAV Nacionalinė mokslų akademija nustatė, kad šis pesticidas gali būti susijęs su tokiomis Vietnamo karo veteranus kamuojančiomis ligomis kaip vėžys, diabetas ar Parkinsono liga. Be to, chemikalas sukelia naujagimių apsigimimus.
Cheminė pražūtis, devintasis dešimtmetis
Nervus paralyžiuojančios dujos yra mirtiniausia ir greičiausiai veikianti cheminio ginklo rūšis. Užtenka vieno lašo zarino – arba dar pavojingesnio chemikalo VX – vos per kelias minutes užmušti žmogui. Pirmasis nervus paralyžiuojančius chemikalus karo lauke panaudojo Irakas, paleidęs juos dujų forma karo su Iranu metu. Vis dėlto dauguma nervus paralyžiuojančių medžiagų yra skystos ir geriamajame vandenyje būna beskonės.
Nors Irakas buvo pasirašęs Ženevos protokolą, jis pradėjo naudoti cheminį ginklą prieš Iraną dar 1983 metais. 1988 metais pasirodė pranešimų, kad nervus paralyžiuojančios dujos buvo panaudotos prieš kurdus, Irako šiaurės gyventojus. Vienoje ataskaitoje buvo rašoma apie antpuolį Halabdžoje, nusinešusį penkis tūkstančius kurdų gyvybių. Tikėtina, kad Irako armija panaudojo pragaištinguosius chemikalus zariną ir VX.
Įtariama, kad šie cheminiai ginklai yra ir Sirijos arsenale.
Priešlaikis nekrologas, 1992
Pasaulio Sveikatos Organizacija dar 1979 metais paskelbė, kad raupai pasaulyje išnaikinti. Tik JAV ir Sovietų Sąjungai buvo leista laikyti raupus sukeliančio viruso atsargų.
Po trylikos metų iš SSRS pabėgęs Kanatdžanas Alibekovas tvirtino, kad sovietai kaupė viruso atsargas, tikėdamiesi panaudoti kaip biologinį ginklą. Nėra žinoma, ar kitos šalys sugebėjo iš sovietų mokslininkų gauti viruso pavyzdžių, tačiau ir šiandien JAV bei Rusija tebelaiko didžiules jo atsargas, teikdamos, kad to gali prireikti, jei ligai grįžus vėl tektų kurti skiepus.
Nors Rusijos vyriausybė niekada nepripažino kūrusi biologinį ginklą, Sent Lujiso universiteto Biosaugumo instituto direktorius Alanas Zelicoffas teigia esant įrodymų, kad „Sovietų Sąjungos biologinio ginklo programa eksperimentavo su genetiškai modifikuotomis atmainomis.“
Galų gale Rusija pripažino, kad 1979 metais Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas), kuriame stovėjo raupų viruso mėginius saugojęs karinis kompleksas, kilusi epidemija iš tiesų buvo paleistų juodligės bakterijų padarinys. Iki tol Maskva tvirtino, kad per 100 žmonių Sverdlovske mirė apsinuodiję mėsa, ir tik 1992 metais Vakarų inspektorių komandai buvo leista ištirti įvykio aplinkybes.
Bioterorizmas, 2001
Netrukus po rugsėjo 11-osios atakų keli JAV visuomenės ir žiniasklaidos atstovai sulaukė laiškų su B. anthracis bakterija. Nuo sąlyčio su juodligės užkratu mirė penki žmonės – pirmosios bioterorizmo JAV aukos. Nuo tada JAV vyriausybės biogynybai skiriamas biudžetas išaugo kelis kartus ir siekia 4 milijardus dolerių per metus.
Manoma, kad laiškus su juodligės bakterijom išsiuntė amerikietis valstybės tarnautojas Bruce'as Ivinsas. Tyrimo metu 2008 metais B.Ivinsas nusižudė – kaltinimai jam taip ir nebuvo pareikšti.
Šiandien didžiausią nerimą kelia tai, kad biologiniai ir cheminiai ginklai gali patekti į teroristinių organizacijų – nesusijusių su valstybių vyriausybėmis ir todėl nesaistomų jokių tarptautinių įsipareigojimų – rankas.
