Asociacijos misijoje keliavo trys automobiliai, iš kurių du krovininiai ir vienas lengvasis. Šeši žmonės. Daugiau kaip 2000 kilometrų į vieną pusę. O tikslas vienas — nuvežti paramą ten, kur ji yra itin laukiama.
O ko gali reikėti žmonėms po potvynio? Praktiškai visko. Nuo užplikomų košių, vandens butelių iki tualetinio popieriaus ir higieninių paketų. Visą tai mes ir vežėme.
Penktadienį išvykę, šeštadienio naktį pasiekėme Kyjivą. Ten pamiegoję, po pietų pradedame kelionę. Iš jau minėtų trijų automobilių, į patį Chersoną vyko du. Keliaujame maršrutu Kyjivas – Bila Cerkva – Umanė – Odesa – Mykolajivas – Chersonas. Atstumas taip pat nemažas, viso labo 700 kilometrų arba beveik 10 valandų vairavimo.
Iki Mykolajivo ramu. Važiuojame be didesnių nuotykių. Keli sustojimai degalinėse, degalų užpylimai ir jau rutina tapusios Ukrainos kelių duobės. Kas dažnai vyksta į Ukrainą, greičiausiai apie jas žino. Įvairiausių dydžių ir skersmenų. Dažnai kainuojančių ratą ar sugadintą automobilį.
Mykolajivas. Sutemę. Jau po komendanto valandos. Su navigacija bandome ieškoti kelio link Chersono. Randame. Kadangi vienas iš automobilių atsiplėšia, pasukame skirtingais keliais. Kaip vėliau sužinosime, atsiplėšęs ekipažas nuvažiuos geru keliu. O mes…. Blogu.
Iš tikrųjų tai ir keliu sunku pavadinti. Duobės ir kelio užlopymai visur. O tamsu taip, kad nors akį durk. Mieste nėra jokio apšvietimo, tik retas veikiantis šviesoforas.
Iš tikrųjų tai ir keliu sunku pavadinti. Duobės ir kelio užlopymai visur. O tamsu taip, kad nors akį durk. Mieste nėra jokio apšvietimo, tik retas veikiantis šviesoforas. Kitų eismo dalyvių irgi nėra, mes vieni. Smagu. Galiausiai, kažkur už miesto ribų, privažiuojame blokpostą. Budintys kareiviai atsisako praleisti. Argumentuoja tuo, kad komendanto valanda. Sako, kad apskritai į priekį negalima. Tuo pačiu metu minėto automobilio kolegos pradeda teirautis mūsų lokacijos. Nelieka nieko kito kaip apsisukti. Sugaištame dar pusvalandį.
Po geros valandos, pusantros, pasivejame kolegas. Sustojusius. Bandančius įvažiuoti į Chersoną. Bet negalinčius. Priežastis ta pati – blokpostas ir komendanto valanda. Taip svetingai mus pasitinka Chersonas.
Galiausiai įvažiuojame ir einame miegoti, antrą-trečią valandą nakties. Įsikūrėme viename iš savanorių centrų.
Kita diena. Chersono paveikslas
Žmonės. Jų yra mažai, bet įvairovė plati. Močiutės, laukiančios eilėje maisto ir vandens. Arti 90-ies metų sulaukę senukai, einantys į „second-hand“ drabužių paramos punktus. „Russkij mir“ belaukiantys piliečiai. Kariai. Žurnalistai. Pasaulinio lygio, iš „Deutsche Welle“ ar „Reuters“. Taip pat koks tuzinas savanorių. Vieni plaukia su kateriais į užlietas teritorijas, kiti ant žemės išsijuosę pluša skirstydami paramą ar organizuodami darbą.
Apie vieną iš savanorių aš ir noriu papasakoti. Jos vardas yra Natalija. Ji yra vieno iš paramos punktų vadovė. Šis punktas yra įrengtas buvusioje parduotuvėje ir jame dirba nemažai savanorių. Vieni atsakingi už žmonių registraciją ir užtikrinimą, kad žmogus du kartus nepasiims paramos. Kiti – už paramos rūšiavimą, krovimą, dėjimą į maišus ir kitą veiklą. Kiekvienas turi savo aiškias funkcijas. Viskas atrodo taip efektyviai ir elegantiškai sustyguota, kad atrodytų, jokio potvynio ir karo čia nebuvę. Visi zuja kaip bitutės, gyventojai tvarkingai laukia eilėje. Gražu žiūrėti.
Į šį punktą mes pristatėme nemažai paramos, kone visą krovininį automobilį ir dar lengvosios dalį. Pasikalbėjome su Natalija, ji parodė visas punkto patalpas ir išvažiavome.
Tiesa, šis vaizdas yra ne visur. Teko mūsų komandai prie kito paramos punkto išgirsti vietinių gyventojų nuogąstavimus ir pyktį. Gyventojai argumentuoja, kad paramos punktai nedalina paramos ir pasilieka ją sau. Ar taip gali būti? Nežinau. Bet žinant Ukrainos korupcijos mastus ir didelį atvykstantį paramos kiekį… Kas ten žino. Kare, kaip ir gyvenime, yra visokių žmonių.
-
Pagalbos krovinių kelionė į karo zoną: Ukraina savanorio iš Lietuvos akimis
-
Pagalbos krovinių kelionė į karo zoną savanorio akimis: nuo sugriauto Dnipro namo iki beliašo Bachmute
-
„Nebegyvas miestas“: Chersone gyvenantis Igoris vardija iššūkius – nuslūgus vandeniui lengviau nebus
-
Tarp Rusijos dalinių Chersono srityje ir Kryme siaučia cholera: draudžiama maudytis Juodojoje jūroje
Dabar apie patį miestą. Geriausiai Chersoną apibūdintų žodis – apsemtas vaiduoklis. Didžioji dalis namų arba užkalti, negyvenami, arba sunaikinti. Važiuoji pro gatves, skverus, kiemus, o juose gyvybės nėra. Tik kartas nuo karto prabėgantys šunys. Visas miestas dvelkia XXI a. postapokaliptiniu filmu. Panašiai kaip „Aš esu Legenda“, „Elijaus knyga“ filmuose. Tik čia tikri žmonės ir skausmingi išgyvenimai. Ne Holivudas. Kartais susimąstai, iš kur tie žmonės ateina paramos pasiimti, nes jų prie namų beveik nematyti.
Kalbant apie patį potvynį, tai jo čia tikrai būta. Mums viešint, birželio 11-12 dienomis, po užliejimo praėjo šiek tiek mažiau negu savaitė. O padariniai vis dar matomi. Telkšo balos, jaučiama didelė drėgmė. Taip pat vis dar yra užsemtų gatvių ir rajonų. Taip pat ir kaimų… Apie kai kuriuos iš jų net nėra informacijos, t.y. nežinoma, ar žmonės gyvi, kiek apsemta, kokios pagalbos reikia. Situacija ne iš lengvųjų.
Tai tiek apie miestą. Mes pačiame mieste ilgai nebuvome, išdalinę paramą ir apsukę didelį ratą aplink Chersono apylinkes, nusprendžiame judėti. Važiuosime atgal į Kyjivą, o paskui link sienos. Laukia ilga kelionė namo.
Asociacija „Šešios AM“ yra nevyriausybinė organizacija, kuri remia karo alinamą Ukrainą būtinųjų poreikių priemonėmis, padeda kariams įsigyti lengvąją karinę įrangą ir asmenines apsaugos priemones. Padeda rekonstruoti ir atstatyti suniokotas teritorijas. Asociacija buvo įkurta tikintis, jog išauš rytas, kai Ukrainos miestuose nebus girdimas oro pavojaus signalas ir šalis galės pradėti naują etapą savo istorijoje.
Jei norite paremti organizacijos veiklą, galite prisidėti „Contribee“ platformoje: https://contribee.com/sesiosam
