Chersono centre vis dar būriuojasi žmonės. Centrinėje aikštėje pajungti generatoriai, stovi „Starlink“ įranga, mobiliojo ryšio tiekėjų antenos.
„Nors ryšys nėra labai geras, bet jis jau yra“, – džiaugėsi ukrainiečiai.
Mieste labai daug Ukrainos vėliavų, kurias vietos gyventojai neša čia esantiems kariams ir prašo ant jų pasirašyti.
„Gyvenimas į Chersoną sugrįžta. Be abejo, labai sunku. Nėra elektros, vandens, šildymo, silpnai veikia internetas, mobilusis ryšys. Tačiau žmonės bent jau gali paskambinti savo artimiesiems“, – iš Chersono pasakojo Ukrainos Gynybos ministerijos atstovas spaudai, karys Oleksijus Hodzenka, rodydamas į centre esantį paminklą, ant kurio jau atsirado Ukrainos kariuomenės vado Valerijaus Žalužno portretas.
Žmonėms Chersone dalinama šiokia tokia humanitarinė pagalba, kurią spėjama atvežti. Kol kas keliai iki miesto dar yra valomi, jais nelabai saugu važiuoti – styro sviediniai, mėtosi skeveldros.
„Pamenate tuos vaizdo įrašus, kai rusams buvo dalinami daiktai. Visi dėl jų mušėsi, draskėsi ir keikėsi. O čia žmonės aštuonis mėnesius praleido okupacijoje ir stovi visiškai tvarkingoje eilėje, niekas nesibrauna į priekį. Iš karto matosi, kad ukrainiečiai yra europietiška tauta“, – komentavo O.Hodzenka.
„Galima laisvai kvėpuoti“
Chersono centre stovėjo ir vietos gyventoja Tetjana, kuri negalėjo sulaikyti savo emocijų dėl miesto išlaisvinimo.
„Džiaugiuosi todėl, kad šlovė Ukrainai, kad mūsų žmonės atėjo. Galime tiesiog vaikščioti, kvėpuoti grynu oru. Laisvu, ukrainietišku… Ačiū Dievui“, – kalbėjo moteris.
Į miesto centrą ji, kaip ir daugelis gyventojų, atėjo ieškodama mobilaus ryšio ir norėdama susisiekti su artimaisiais.
„Pas mus ten, Bukovskio rajone, nėra ryšio. Atėjome čia susisiekti su giminaičiais. Pavyko. Pusę mėtų sėdėjome uždaryti… Kvėpuoti, vaikščioti nebuvo kaip. O dabar, jeigu girdime sprogimus, tai žinome, kad tai geri sprogimai – mūsų vaikinai spaudžia juos“, – kalbėjo Tetjana.
Netoli Tetjanos karys Maksymas pasirašo vis jam gyventojų nešamas vėliavas, apsikabina, fotografuojasi. Sakė nė negalintis suskaičiuoti, kiek kartų jau dėjo savo parašą, rašė linkėjimus ant vėliavų. Tačiau jam svarbiausia matyti linksmus veidus.
Tetjana: galime tiesiog vaikščioti, kvėpuoti grynu oru. Laisvu, ukrainietišku.
„Ne tiek žiūriu į vėliavas, kiek į veidus. Veidai linksmi, žmonės švenčia. Visus antsiuvus jiems atidaviau, viską… Vieną pasilikau – mano talismanas. Daugiau nieko neturiu“, – pasakojo karys vėl raitydamas parašą ant jam atneštos vėliavos.
Kankino, ėmė į nelaisvę
Išlaisvinus Chersoną, kaip ir kituose miestuose, iš kurių teko trauktis rusams, į dienos šviesą ėmė lįsti siaubingos istorijos – Rusijos kariuomenė grobė, kankino, kalino tuos, kurie nebuvo patenkinti jų okupacija.
„Nuo rugpjūčio 17 dienos slėpiausi. Buvusį vyrą suėmė, laikė rūsyje. O mano namuose vyko kratos. Tik prieš tris dienas išėjau, aplankiau mamą. Tikrai labai daug žmonių nemačiau ir kiekvieną dieną verkiu. Bet tai gerai“, – pasakojo ukrainietė Chersono centre apsikabinusi kitą moterį.
Prie Antonivkos tilto Chersono srityje mobilaus ryšio ieškojusi Lena taip pat su siaubu prisimena rusų okupaciją.
„Tai buvo tikras siaubas. Toks jausmas, kad buvome nelaisvėje. O kai atėjo mūsų, atrodo, net dangus pasikeitė“, – kalbėjo Lena, o fone girdėjosi sprogimų garsai.
Tačiau moteris sako, kad dabar sprogimų garsai jos negąsdina.
„Palyginti su tuo, kas buvo, dabar menkniekis. Pas mus tokie dalykai vyko… Tokie sprogimai… Langai išsipūsdavo“, – prisiminė Lena.
Moteris pasakojo, kad rusai grobė ukrainiečius tiesiai iš namų.
„Jie važinėjo po namus, išvesdavo iš jų žmones su maišais ant galvų. Ko jie norėjo, mes nežinome… Tačiau jiems nebuvo galima pasakyti nė žodžio.
Jie tardė. Jau ėmiau įtarinėti, kad gal jiems kokią vakciną leido… Nes kartojo vieną ir tą patį. Jau viską išmokau sakyti apie Donbasą, kaip ten viskas vyko, kiek žuvo.
Bandžiau su jais diskutuoti. O vėliau galvoju: juk tai beprasmiška. Jų smegenys perplautos propaganda.
Lena: tai buvo tikras siaubas. Toks jausmas, kad buvome nelaisvėje.
Man jų labai gaila. Nežinau, kas turi atsitikti, kad jie suprastų, jog valdžia juos mulkina“, – pasakojo Lena.
Labiausiai man nesuvokiamas buvo rusų pasiūlymas Ukrainos kariuomenei sudėti ginklus.
„Tarsi mes pas juos atėjome. Jie nuolat kartojo, kad ukrainiečiai blogi. Esą rusai geri ir mus išgelbės, o ukrainiečiai bombarduoja. Sakiau, kad Ukrainos kariuomenė gali daryti tai, ką nori, nes Ukrainos kariuomenė yra mūsų ir tai yra mūsų žemė. Ką norime, tą ir darome, o jie neturi čia jokių teisių. Bet jie aiškino, kad mes žudome žmones ir valgome vaikus“, – stebėjosi ukrainietė.
Traukdamiesi iš Chersono rusai sunaikino ir čia veikusį televizijos bokštą, todėl dabar žmonės negali žiūrėti jokių programų.
Tačiau karys O.Hodzenka įsitikinęs – ukrainiečiams tai ne problema, nes jie, skirtingai nei rusai, neieško tiesos televizijos laidose.
„Jiems televizijos balsas yra tai, kuo jie mąsto ir kuo gyvena. Ačiū Dievui, ukrainiečiai nėra tokie. Išgyvensime tai, kad neveikia televizija. O vėliau ir ją atstatysime“, – teigė O.Hodzenka.
