Sunku patekti ne tik į stovyklas, bet ir į traukinius ar autobusus, kuriais nemokamai pervežami pabėgėliai ir migrantai. Mums patekti į juos nepavyko. Nors kai kurie žurnalistai prasmuko į juos nelegaliai apsimetę pačiais pabėgėliais. Kam tas slaptumas ir uždarumas – sunku pasakyti. Kol kas nesugalvoju nė vieno logiško paaiškinimo.
Gavę leidimą patekti į Austrijos Graco miesto pabėgėlių stovyklą mes tuo netikėjome iki paskutinės akimirkos. Kažkaip per daug viskas lengvai ir paprastai išėjo. Iki paskutinės akimirkos galvojau, kad viskas bus kaip visada – pritrūksim kokio popieriaus ar paskutinę minutę apsigalvos ir pasakys, kad kažkas iš aukščiau vis dėlto neleido.
Tad per daug nieko nesitikėdami nuvažiavome į apleistame prekybos centre įrengtą stovyklą. Automobilių stovėjimo aikštelėje sustatyta šimtai biotualetų. Stovi pora policijos mikroautobusų, tačiau pačių policininkų niekur nematyti.
Iš pradžių į savanorius žiūrėjau kaip į neturinčius kur savęs realizuoti žmones. Dabar suprantu, kad be jų šiose šalyse būtų daug didesnis jovalas.
Aplink sukiojasi tik keliolika savanorių liemenėmis apsirengusių žmonių. Visi jie čia – savo noru. Jie nutarė padėti link čia arba pro čia migruojantiems kitataučiams. Iš pradžių į savanorius žiūrėjau kaip į neturinčius kur savęs realizuoti žmones.
Dabar suprantu, kad be jų šiose šalyse būtų daug didesnis jovalas. Visų pirma jie organizuoti ir sukuria vienokią ar kitokią migrantų judėjimo schemą savo šalyje. Antra – šie žmonės padeda ir tiems, kuriems tos pagalbos tikrai reikia. Tai šeimos, vaikai, seneliai. Šiose stovyklose tikrai yra dalis žmonių, kurie čia atvyko ne didesnio pinigo ieškoti, o slėptis nuo neramumų savo šalyse.
Graco stovykloje nuo pat pirmos akimirkos man viskas pasirodė kitaip negu iki tol matytose migrantų susibūrimų vietose. Automobilių stovėjimo aikštelėje Raudonojo Kryžiaus ir „Carito“ savanoriai su pabėgėlių jaunimu žaidžia futbolą. Kaip kažkas pajuokavo – kai kurie pabėgėliai žaidžia taip, kad galėtų puikiai papildyti Lietuvos futbolo rinktinę.
Stovykloje jokių neigiamų emocijų. Vos keli šimtai žmonių arba ramiai vaikšto lauke, arba miega, arba žaidžia su kamuoliu. Niekas nepyksta dėl fotografavimo, niekas nesiskundžia gyvenimu. Aplink vien šviesūs veidai ir ramybė. Kažkas nesuvokiamo. Atrodo, kad tiek laiko bridau per purvą, o dabar patekau į švarius namus. Nėra vyrų gaujų, nėra neapykantos. Vien šeimos ir vaikai. Kažkokia idilė.
Aplink vien šviesūs veidai ir ramybė. Kažkas nesuvokiamo. Atrodo, kad tiek laiko bridau per purvą, o dabar patekau į švarius namus.
Čia vėl kalbėjau su iraniete Mahi. Mūsų keliai vis susikerta nuo Lesbo salos. Jau kelintą kartą. Pasikalbėjom, kaip jai sekasi ir kodėl čia užstrigo.
Pasirodo, kad ji Austrijoje pasiprašė prieglobsčio. Nustebau, o kodėl ne taip visų išgirtoje Vokietijoje? O ji visiškai teisingai atsako, kad Vokietija ir taip sausakimša, o Austrija irgi yra puiki šalis pasilikti. Ir ji teisi. Šiandien Austrijoje sąlygos pasilikti pabėgėliams yra geresnės negu Vokietijoje. Tik tiek, kad patys pabėgėliai to dar nepastebėjo.
Jeigu jie gauna pabėgėlio statusą Austrijoje, kas mėnesį jiems išmokama 850 eurų ir suteikiamas stogas virš galvos, už kurį reikia mokėti labai nedaug. Tuo tarpu Vokietija dabar pradėjo griežtinti sąlygas ir tokių šiltnamio sąlygų pabėgėliai jau nebegauna.
Nežinau, ar tai sužinoję, ar tiesiog pavargę ir nusprendę pasilikti šioje stovykloje pabėgėlio statuso laukia apie šimtas žmonių. Gal tai irgi yra viena iš priežasčių, kodėl taip viskas ramu ir idiliška. Tiek, kad net pats būčiau įsiliejęs į futbolo žaidėjų gretas, jeigu ne skaudantis kojos sąnarys. Tada tiesiog atsisėdau ir stebėjau žaidimą. Tiesiog. Su gera emocija širdyje.
Bandžiau aiškintis, kur dingo vos už kelių šimtų kilometrų pasienyje mūsų matytos gaujos piktų ir nepatenkintų vyrų. Niekas negalėjo atsakyti. Jokio rūšiavimo, jokios pirmenybės – nieko. Ir sako, kad tai visiškai įprastas vaizdas jų stovykloje. Galima tik spėlioti, kad galbūt jie pasienį paliko sumokėję kelis šimtus eurų ir savarankiškai išvažiavę taksi iki Vienos ar Vokietijos pasienio. Tai bene vienintelis man į galvą ateinantis logiškas paaiškinimas.
Nežinau, gerai tai ar blogai. Tarsi ir gerai, tačiau juk tie vyrai niekur nepranyko. Jie kažkur egzistuoja, klaidžioja. Ir, žinoma, ne į savo šalis pargrįžo.
Bandžiau aiškintis, kur dingo vos už kelių šimtų kilometrų pasienyje mūsų matytos gaujos piktų ir nepatenkintų vyrų. Niekas negalėjo atsakyti.
Vakare autobusais atvyksta nauji migrantai. Sako, kad šįvakar jų bus sulaukta kone 800. Į sustojusį autobusą įlipa arabų, puštūnų ir kitas kalbas mokantys savanoriai.
Jie paaiškina, kad čia tik laikina stovykla, niekas jų prievarta nelaiko, o apyrankės ant rankų skirtos tik tam, kad būtų lengviau suvaldyti minių judėjimą ir neatsiskirtų šeimos vežant toliau.
Tarp šimtų išlipusiųjų jau pradeda pasitaikyti ir svetimkūnių. Bet jie ir patys čia ilgai neužsilieka. Štai išlipo viena giminė. Panašu, kad afganistaniečiai. Labai aiškiai joje išsiskiria lyderis. Tamsūs akiniai, tvarkinga išvaizda ir daug geresnė negu mūsų visų apranga. Pusė autobuso susiburia apie jį. Tačiau, kitaip negu kiti čia atvažiavusieji, šie niekur neskuba.
Į stovyklą apsižiūrėti nubėga keletas grupės narių. Grįžta po keleto akimirkų ir pareiškia, kad jie čia neužsibus, nes per prasta viskas. Jiems reikia taksi iki viešbučio. Tuoj pat, kaip oficiantas, išsikviečiamas stovyklos pamainos vadas. Reikalaujama surasti jiems transportą iki viešbučio.
Tačiau Stefanas ne Lesbo salos namų šeimininkė. Jo nepastumdysi. Nepatinka – važiuokite iš čia. Niekas jūsų nelaiko. Taksi va ten. Eikite ir tarkitės patys. Tarnų čia nėra. Nepatenkintieji neapsisprendžia. Su taksistu irgi jiems nepavyksta susitarti. Apie dvidešimties žmonių grupelę mes paliekame tamsoje sėdinčius automobilių stovėjimo aikštelėje. Taip ir nesugalvojančius – užeiti į vidų ar traukti į viešbutį.
Tokia kategorija žmonių man yra mistika. Mano supratimu, turėtų būti dvi kategorijos žmonių. Ekonominiai migrantai ir karo pabėgėliai. Pirmieji važiuoja užsidirbti, antrieji – bėga nuo karo. Jeigu esi ekonominis migrantas – greičiausiai nesitaškysi pinigais, nes būtent jų ir važiuoji užsidirbti. O gyvendamas viešbutyje tikrai jų nesutaupysi. Jeigu esi pabėgėlis, tarkim, turi pinigų. Tačiau juk bėgdamas nuo karo nežinai, kur atsidursi, kiek būsi, kaip seksis ir iš kur gausi pinigų pragyvenimui. Gyveni nežinomybėje.
Tad kas tie žmonės, kurie leidžia sau taip leisti pinigus? Žinoma, gal jie galvoja, kad šios investicijos atsipirks?
Nei vienu, nei kitu atveju man neatrodo protinga už 600 eurų samdytis taksi, tam, kad pervažiuotum sieną. Tam yra nemokami autobusai. Neatrodo protinga ir gyventi viešbučiuose, nes visus būtinus poreikius patenkina stovyklos. Čia būna dušai, lovos, šiluma, maistas ir net vaikų darželis. Ir viskas nemokamai.
Tad kas tie žmonės, kurie leidžia sau taip leisti pinigus? Žinoma, gal jie galvoja, kad šios investicijos atsipirks?
LAUKITE TĘSINIO
#Paskuipabėgėlius – 15min.lt reportažų ciklas. Du mūsų žurnalistai Vidmantas Balkūnas ir Paulius Ramanauskas keliauja iš Turkijos–Sirijos pasienio iki Vokietijos. Keliu, kurį pastarosiomis dienomis bando įveikti dešimtys tūkstančių pabėgėlių.
