Anot D.Trenino, artimiausius penkerius metus Rusijos santykiai su JAV ir Europa bus įtempti, juose netrūks konkurencijos.
Esą Rusija, jei nebus provokuojama, neužgrobs NATO teritorijos, tačiau galimi incidentai palei naująją fronto liniją – nuo Arkties iki Baltijos ir Juodosios jūrų. Tokie incidentai gali sudrumsti taiką tarp Rusijos ir JAV bei jų sąjungininkių.
Veikdama iš silpnumo pozicijos, Rusija ir toliau kliausis daugybe atkurti balansą padedančių veiksnių. Nuo išaugusios priklausomybės branduolinio atgrasymo politikai iki Maskvai palankių vietinių pusiausvyrų kūrimo, nuo ūmaus sprendimų priėmimo bei tokių įžūlių veiksmų kaip jėgos panaudojimas iki dviprasmybių ir hibridinių operacijų.
Šiose varžybose Rusijos interesas yra didesnis nei Vakarų šalių, be to, Maskva labiau nusiteikusi rizikuoti ir daugiau prarasti.
Šiose varžybose Rusijos interesas yra didesnis nei Vakarų šalių, be to, Maskva labiau nusiteikusi rizikuoti ir daugiau prarasti.
Pasak D.Trenino, atsižvelgiant į šias aplinkybes, ateinančius penkerius metus svarbiausia bus suvaldyti Rusijos ir Vakarų konfliktą.
Jis rašo, kad labai svarbu užkirsti kelią incidentams, apimantiems karinę aviaciją ir karinį laivyną, taip pat užtikrinti tinkamą komunikacijos kanalų, įskaitant kariuomenių lygiu, funkcionavimą.
Taip pat svarbu abiejose pusėse turėti patikimų pareigūnų grupių, kurios galėtų vesti konfidencialų ir konstruktyvų dialogą ginčytinomis ir abiem pusėms aktualiomis temomis, pavyzdžiui, dėl strateginio stabilumo.
D.Treninas mano, kad apskritai Rusijos sąveika su Vakarų šalimis geriausiu atveju primins sandorį, paremtą bendrais ar artimais nacionaliniais interesais.
Šiais klausimais Maskva ne bandys atsiriboti nuo partnerystės su Vakarais, o bus pasiryžusi bendradarbiauti su Vašingtonu ir jo sąjungininkėmis.
Tiesa, Rusija esą bendradarbiaus tik tuo atveju, jei JAV laikys Maskvą lygiaverte partnere ir atsižvelgs į jos interesus. Tai – pagrindinis Kremliaus užsienio politikos tikslas. Tačiau nepanašu, kad JAV administracija ims vadovautis tokiu požiūriu.
D.Treninas rašo, kad Vakarai – jei jie nori bendradarbiauti – turėtų gerbti Rusijos saugumo erdvę neleisdami Ukrainai, Moldovai, Gruzijai ir bet kuriai kitai buvusiai Sovietų Sąjungos respublikai tapti NATO nare.
Partnerystė bus įmanoma tuo atveju, jei tarptautinės krizės bus sprendžiamos JT Saugumo Taryboje, kurioje Rusija turi veto teisę.
Tam esą reikėtų atkurti normalius ekonominius ryšius tarp Maskvos ir Vašingtono, išspręsti Donbaso klausimą remiantis antruoju Minsko taikos susitarimu ir rasti būdą pripažinti Krymą Rusijos dalimi.
Kitais klausimais, dėl kurių Rusija ir Vakarai iš esmės sutaria, Kremliaus požiūriu Maskva turėtų būti laikoma visaverte Vašingtono partnere.
Visais šiais klausimais reikėtų rasti abiem pusėms priimtiną kompromisą, o tai akivaizdžiai prieštarauja dabartiniam Vašingtono požiūriui į šalių santykius.
Anot Rusijos, ten, kur abi pusės visiškai nesutaria, skirtumai turėtų būti atidedami į šoną. Taip, kaip 2009-aisiais bandant „perkrauti“ JAV ir Rusijos santykius nutiko su Abchazijos ir Pietų Osetijos statusų klausimu.
Kaip teigia D.Treninas, visais šiais klausimais reikėtų rasti abiem pusėms priimtiną kompromisą, o tai akivaizdžiai prieštarauja dabartiniam Vašingtono požiūriui į šalių santykius.
Rusija nepasiūlė jokios alternatyvos, kaip pakeisti šiandien egzistuojančią pasaulio tvarką. Maskva priešinasi ne pačiai pasaulio tvarkai, bet faktui, kad šiame pasaulyje dominuoja JAV. Be to, Maskvos reikalavimai labiau procedūriniai nei substantyviniai.
Rusai nori nuolatinės vietos prie galingųjų stalo ir de facto ar de jure veto teisės – tokios, kokią turi JT Saugumo Taryboje. Rusija nori būti taisykles kuriančio mechanizmo dalimi, o ne tiesiog perimti JAV vadovaujamos tarptautinės bendruomenės sukurtas taisykles.
JT Saugumo Tarybą rusai visada laikė teisingu modeliu, o NATO ir Rusijos taryba, kurioje Maskva stojo į akistatą su Aljanso solidarumą pademonstravusiomis 28 sąjungininkėmis, nuvylė Kremlių.
Po santykių pablogėjimo 2014-aisiais rusai nesitiki, kad Vakarai atlaisvins jiems vietos. Konfrontacija ir atskyrimas bėgant metams tik stiprėja, o Rusija, anot D.Trenino, tapo skeptiškesnė dėl tikrosios pasaulio tvarkos.
Maskvos manymu, šią tvarką ima keisti regioniniai susitarimai: JAV pozicijų įtvirtinimas Europoje ir Rytų Azijoje, Kinijos „Vieno diržo, vieno kelio“ iniciatyva ir panašiai.
Vakarų skirtos sankcijos sunaikino vieno pasaulio sampratą, atsiradusią Šaltojo karo pabaigoje.
Be to, Rusija pradėjo skirti daugiau dėmesio regioniniams ir subregioniniams susitarimams: BRICS valstybių grupei, Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijai, Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai.
Iš visų tarptautinių tarybų dabar naudingomis Rusijoje laikomos tik JT Saugumo ir Didžiojo dvidešimtuko (G-20) tarybos.
Ar Rusijos užsienio politika pasieks savo tikslus, priklausys nuo to, ar pavyks atgaivinti šalies ekonomiką. Ateinantys penkeri metai tikriausiai neatskleis galutinio atsakymo į šį klausimą, tačiau priartins mus prie verdikto.
