Politologas Linas Kojala pasidalino savo įžvalgomis, kas yra šių rinkimų laimėtojai ir nuo ko sėkmė šį kartą nusisuko.
Laimėtojai
• Elonas Muskas. Artimesnio bendražygio rinkimų kampanijos metu D.Trumpas neturėjo. Milijardierius pats skyrė bent 119 mln. JAV dolerių, o dabar pretenduos įgyvendinti pažadą efektyvinti valstybės aparatą. Ir, žinoma, susikurti palankesnes sąlygas su kiniškais elektromobiliais vis sunkiau konkuruojančiai „Teslai“.
• J.D.Vance'as. Pats D.Trumpas pripažino, kad jo pasirinktam kandidatui į viceprezidentus ne viskas klojosi sėkmingai. Bet pergalingai žengdamas į Baltuosius rūmus šis prezidento ideologijos šalininkas – ir didelis Ukrainos kritikas – iškart tampa labai rimtu kandidatu siekti prezidento posto 2028 m., kai D.Trumpas varžytis nebegalės.
• Akcijų rinka. Pažadai mažinti biurokratinius suvaržymus ir mokesčius bei aiški prezidento rinkimų baigtis sąlygojo Dow, Nasdaq, S&P 500 ir kitų indeksų šuolį į viršų 1,5-2 proc.
• JAV dujų ir naftos gavybos įmonės. Jų atstovai jau dabar kalba apie „monumentalią pergalę“, kuri atvers naujas galimybes toliau didinti JAV gavybos pajėgumus.
• Viktoras Orbanas. Dažniau D.Trumpo susitikimuose su rinkėjais minėto užsienio valstybių lyderio tikrai nebuvo. Net arti to, kiek kartų referuota į V.Orbaną.
• Joe Roganas ir naujos kartos žiniasklaida. Ne veltui prieš pat rezultatų paskelbimą pripažino, jog žymaus ir kertinę Trumpo elektorato grupę – jaunus vyrus – pasiekiančio podcastų vedėjo parama buvo labai svarbi pergalei. K.Harris taip pat dažniau bendravo su nišinių segmentų transliuotojais, o ne didžiąja žiniasklaida. Tad buvo kiek komiška iš šono stebėti, kaip „The Washington Post“ verda vidaus batalijose, kokią reikšmę turės sprendimas neišreikšti viešos paramos K.Harris. Atsakymas – neturėjo jokios.
• Izraelis. Benjamino Netanyahu ir D.Trumpo santykiai – ne vien rožėmis kloti. Bet Izraelio vyriausybės vadovas tikrai nenorėjo dirbti su K.Harris, iš kurios galėtų tikėtis mažesnės paramos ir didesnio spaudimo.
Pralaimėtojai
• Vokietija. JAV prekybos balansas su Vokietija pernai buvo -83 mlrd. JAV dolerių. Trumpas naudoja tai kaip esminį kriterijų vertinti santykių su kita šalimi kokybę. Be to, sunku įsivaizduoti bent mažiausią pozityvią kibirkštėlę kanclerio Olafo Scholzo ir D.Trumpo asmeniniame santykyje. Turbūt Vokietijos galimybės pagerėtų, jei įvyktų tikėtini išankstiniai federaliniai rinkimai ir kanclerio postą perimtų kažkuo Trumpą primenantis buvęs verslininkas, krikdemų atstovas Friedrichas Merzas.
• Laisvos prekybos šalininkai. Trumpas žada muitus – visoms Kinijos prekėms iki 60 proc., kitoms – 10-20 proc. Tai gali būti tik derybinė pozicija, juolab, kad ilgalaikiams muitams reikia ir Kongreso pritarimo. Bet Vokietijos automobilių gamintojams, kuriems JAV rinka pati svarbiausia, dega raudonos lemputės. Kaip ir visai Europos ekonomikai, nes Trumpo spaudimas gali sąlygoti naują gamintojų persikėlimo į kitą Atlanto pusę bangą. O. tai jau grasintų Europai recesija.
• Joe Bidenas. Jo politinis palikimas kaba ant plauko. O dalies bendražygių atmintyje jis išliks ne kaip garbingai pasitraukęs iš kovos dėl antrosios kadencijos lyderis, bet kaip politikas, kuris tą padarė per vėlai.
• Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorius Davidas Lammy. 2018 m. D.Trumpą jis pavadino „moterų nekenčiančiu, neonaciams simpatizuojančiu sociopatu“. Šiandien parlamente jo vyriausybės vadovui jau teko atsakyti į klausimą, ką tai žada būsimam JAV-JK diplomatiniam dialogui. Premjeras į klausimą tiesiogiai neatsakė.
• Holivudas ir pop žvaigždės. Taylor Swift, Roberto de Niro ir kitų parama K.Harris, panašu, neturėjo jokio efekto, o tik dar labiau išryškino požiūrių skirtį tarp elito ir masių. Ypač žinant, kad šį sykį D.Trumpas subūrė gausią mažiausiai uždirbančių amerikiečių rinkėjų koaliciją.
