Kaltinimai, esą žydais negalima pasitikėti, nes jie ištikimi ne valstybei, kurioje gyvena, o savo religijai, skamba jau labai seniai.
Tokia teorija audrino nacius praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Vokietijoje, kurie, pareiškę, kad žydai – išdavikai, pradėjo juos suiminėti, persekioti ir masiškai žudyti.
Jau įsikūrus Izraelio valstybei 1948 metais, įtarimų žydų atžvilgiu turinys pasikeitė – esą jie lojalūs ne šalims, kurių pasą turi, o būtent naujajai valstybei.
Panašių aiškinimų netrūksta ir šiandien. Kai kurie baltųjų rasės pranašumo šalininkai Vakarų šalyse tikina, kad žydai diriguoja slaptam sąmokslui ir kursto masinę migraciją, kurios tikslas – paskatinti rasinę integraciją ir kartu – išstumti baltuosius iš dabar užimamų pozicijų.
Organizacijos reagavo audringai
„Žydai jau tūkstančius metų yra mažuma – jie gyvena tremtyje, diasporose. Jie yra patogūs atpirkimo ožiai įvairiais klausimais. Būtent todėl antisemitizmas vadinamas seniausia neapykantos forma“, – pabrėžia prieš antisemitizmą kovojančios Antidefamacijos lygos vadovas Jonathanas Greenblattas.
Praėjusį antradienį žydų organizacijos ir su neapykanta kovojančios grupės užsipuolė D.Trumpą, kai šis, kalbėdamas apie dvi Izraelio atžvilgiu kritiškas demokrates Kongreso nares, pareiškė, kad žydai, balsuojantys už demokratus, „arba visiškai nieko nežino, arba yra nelojalūs.“
Kitą dieną JAV prezidentas iš pradžių tviteryje paskelbė vieno sąmokslo teorijų mėgėjo žinutę, esą žydai Izraelyje D.Trumpą vadina „Izraelio karaliumi“.
O tada reporteriams dar sykį paskelbė: „Jei norite balsuoti už demokratus, esate labai neištikimi žydams ir labai neištikimi Izraeliui.“
Žvilgsnis į ilgą ir bjaurią kaltinimų vadinamuoju „dvigubu lojalumu“ istoriją padeda paaiškinti, kodėl JAV žydų organizacijos į D.Trumpo komentarus reagavo taip audringai.
„Prieskonis labai neskanus, – teigė daug metų dėl taikos Viduriniuose Rytuose derėjęsis JAV diplomatas Aaronas Davidas Milleris. – Naudojant žodį „nelojalumas“ tame pačiame sakinyje kartu su žodžiais „žydai“ ar „Amerikos žydai“, kyla klausimas, kuo ir kodėl žydai kaltinami.“
Viduramžių tamsybės
Žydai dar viduramžiais kitų bendruomenių gyventojų buvo laikomi itin nepatikimais, įtartinais ir neištikimais valdytojui – carui, karaliui. Kodėl? Nes galvota, kad jie susiję su žydais kitur pasaulyje, be to, kildavo abejonių dėl jų religinių pažiūrų.
Krikščionių teoretikai skleidė idėją, esą žydai nukryžiavo Jėzų Kristų. Panašiai įsitvirtino ir kiti mitai – pavyzdžiui, teigta, kad žydai per ritualus naudoja krikščionių vaikų kraują.
Žydai dar viduramžiais kitų bendruomenių gyventojų buvo laikomi itin nepatikimais, įtartinais ir neištikimais valdytojui – carui, karaliui.
Dėl tokių teiginių neretai kildavo riaušės, kurių taikiniai buvo žydai, – pogromai.
Stereotipo sužydėjimas
Žydų lojalumu buvo abejojama ir vėliau, kai jie pasklido po visą Europą. Kai Napoleonas po revoliucijos emancipavo žydus Prancūzijoje, jis pareiškė, kad visiška lygybe juos apdovanos tik tokiu atveju, jei jie pripažins esantys Prancūzijos įstatymų subjektai ir nebelaikys savęs „tauta tautoje“.
Prancūzijos žydai sutiko su tokiu pasiūlymu, bet įtarimų jų atžvilgiu nesumažėjo. 1894 metais kariškis Alfredas Dreyfusas – žydas – buvo apkaltintas karinių paslapčių perdavimu Vokietijai ir nuteistas.
„Žmonės norėdavo tikėti žydų kalte, nors įrodymai būdavo labai silpni, – pabrėžė žydų istorijos ir Holokausto studijų profesorė Deborah Lipstadt. – Jiems stereotipai apie žydų nelojalumą jau buvo įaugę į kraują. Žmonės buvo pasiruošę tikėti pačiais blogiausiais dalykais.“
Anot D.Lipstadt, būtent todėl žmonės tikėjo ir nacių aiškinimais, esą žydai yra Vokietijos išdavikai ir kenkia šalies saugumui.
Panašiais kaltinimais jau po Antrojo pasaulinio karo drabstėsi ir sovietų diktatorius Josifas Stalinas, 1946 metais pavadinęs žydus rašytojus „šaknų neturinčiais kosmopolitais“.
Tauta prieš religiją
Vieną priežasčių, kodėl žydams ilgai nesisekė nusikratyti kaltinimų „dvigubu lojalumu“, galima rasti jų pačių istorijoje.
Daug amžių žydai buvo laikoma savitą kultūrą ir įstatymus turinčia tauta, o ne tiesiog religine grupe.
„Įtampos judaizme yra tokios: ar mes – tauta? Ar mes – gentis? Religija? Žydai ilgai jautėsi nepatogiai laikomi tauta – net „išrinktąja tauta“.
Jie nuolat stengėsi parodyti, kad yra tokie pat patriotiški ir ištikimi, kaip ir visi kiti“, – teigė žurnalistas Stevenas Weismanas, knygos „Išrinktieji karai: kaip judaizmas tapo Amerikos religija“ autorius.
Pavyzdžiui, per JAV pilietinį karą prie abiejų stovyklų kariuomenių buvo prisijungę neproporcingai daug žydų – taip jie demonstravo savo pasišventimą šaliai.
Stereotipai gajūs buvo ir visai neseniai. 2000 metais JAV senatorius Josephas Liebermanas buvo Demokratų partijos kandidatas į viceprezidentus ir sulaukė klausimų, kaip faktas, kad jis yra judaistas, gali paveikti jo sprendimus valdžioje.
D.Trumpas kaitina ugnį
Ši savaitė, beje, nebuvo pirmoji, kai D.Trumpas suabejojo JAV žydų lojalumu. Pavasarį per vieną respublikonų žydų renginį jis pavadino Izraelio ministrą pirmininką Benjaminą Netanyahu „jūsų premjeru“.
Dabar JAV prezidentas, regis, labiau siekė pakenkti demokratėms Kongreso narėms Ilhan Omar ir Rashidai Tlaib. Bet šios Izraelio kritikės irgi yra išsakiusios minčių, kuriomis abejojama žydų lojalumu Amerikai.
I.Omar vasarį turėjo atsiprašyti, kai netiesiogiai leido suprasti, kad JAV Izraelį remia tik dėl pinigų, bet pateko į naują priekaištų sūkurį, kai pareiškė, jog antisemitiška ji yra vadinama vien dėl kritikos Izraelio atžvilgiu.
Savo ruožtu R.Tlaib sausį sulaukė daug kritikos kai pareiškė, kad įstatymų leidėjai, remiantys respublikonų iniciatyvą padėti valstijoms ir miestams, nutraukiantiems ryšius su Izraelį boikotuojančiomis kompanijomis, „pamiršo, kokiai valstybei atstovauja“.
