Likus 10 dienų iki akimirkos, kai D.Trumpas šių metų pradžioje buvo inauguruotas JAV prezidentu, į dangoraižį „Trump Tower“ Niujorke privačiam susitikimui su turtuoliu atvyko Sheldonas Adelsonas.
Jau po susitikimo su D.Trumpu kazino versle besisukantis milijardierius ir Respublikonų partijos finansinis rėmėjas paskambino senam bičiuliui Mortonui Kleinui ir pasakė, kad D.Trumpas sieks perkelti JAV ambasadą iš Tel Avivo į Jeruzalę.
„Jis buvo labai susijaudinęs, kaip ir aš, – teigė M.Kleinas, kuris yra proizraelietiškos Amerikos sionistų organizacijos narys. – Šis klausimas jam labai rūpi.“
Abu vyrai turėjo laukti beveik metus, bet trečiadienį D.Trumpas atsistojo po George'o Washingtono portretu ir paskelbė, kad jis formaliai pripažįsta Jeruzalę Izraelio sostine ir pradeda JAV ambasados perkėlimo iš Tel Avivo į Jeruzalę procesą.
„Nors ankstesni prezidentai žadėjo tai padaryti per kampanijas, jie to nepadarė. Šiandien aš tai darau“, – pažymėjo D.Trumpas.
„Nemato pilkos spalvos“
JAV prezidentui Jeruzalės statusas visada buvo labiau ne diplomatinė dilema, o politinė būtinybė. Ką daryti – nuvilti tokius proizraelietiškus rėmėjus kaip Sh.Adelsonas ir religingus rinkėjus ar sukelti audrą tarp Amerikos sąjungininkų? D.Trumpas pasirinko antrąjį variantą.
Dabar beveik visas pasaulis D.Trumpui siunčia tik priekaištus – esą jo žingsnis neapdairus, neprotingas.
JAV prezidentas taip pat neišgirdo ir valstybės sekretoriaus Rexo Tillersono bei Pentagono vadovo Jameso Mattiso perspėjimų dėl beveik neišvengiamos antiamerikietiškumo bangos.
Tiesa, D.Trumpas ir pats pripažino, kad pasielgė provokuojamai. Bet tai jam nieko nauja: kaip ir anksčiau, kai išvedė JAV iš Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos ir atsiribojo nuo susitarimo dėl Irano branduolinės programos, jis dar sykį pasimėgavo savotiško politinio maištininko vaidmeniu.
„Žmonės pradeda suprasti faktą, kad prezidentas nemato pilkos spalvos ir kad jam nepatinka pasteliniai dažai, – teigė prezidento bičiulis, konservatyvių pažiūrų žiniasklaidos magnatas Christopheris Ruddy. – Jis labai didžiuojasi tuo, kad jau įgyvendino tiek daug kampanijos pažadų.“
Prispaudė finansiniai rėmėjai
Tai, kaip D.Trumpas priėmė sprendimą dėl ambasados perkėlimo į Izraelio sostine pripažintą Jeruzalę, yra panašu į jo veiksmus dėl Irano branduolinės programos problemos – tada jis pirmą kartą nenoriai palaimino susitarimą, bet antrąsyk jau jį atmetė.
Pagal 1995 metų įstatymą, JAV prezidentas privalo perkelti ambasadą iš Tel Avivo į Jeruzalę, nebent, atsižvelgdamas į nuogąstavimus dėl nacionalinio saugumo, pasirašo atsisakymo vykdyti šį teisės aktą dokumentą.
Pagal 1995 metų įstatymą, JAV prezidentas privalo perkelti ambasadą iš Tel Avivo į Jeruzalę, nebent, atsižvelgdamas į nuogąstavimus dėl nacionalinio saugumo, pasirašo atsisakymo vykdyti šį teisės aktą dokumentą.
Nuo to laiko visi ankstesni JAV lyderiai tokį dokumentą be išimčių pasirašydavo. Birželį – muistydamasis – pasirašė ir D.Trumpas.
Jo žentas Jaredas Kushneris, vadovaujantis pastangoms pasiekti taiką Vidurio Rytuose, aiškino, kad ambasados perkėlimas sužlugdytų procesą naujajai administracijai nė nespėjus užmegzti svarbių ryšių regione.
Sh.Adelsonas ir kiti su Izraeliu susiję finansiniai donorai tada, birželį, tikrai nebuvo patenkinti. Sh.Adelsonas spalį net atvyko į Baltuosius rūmus ir per privačius pietus ėmė spausti D.Trumpą pagaliau imtis veiksmų, o anksčiau bendravo ir su dabar jau buvusiu prezidento patarėju Stephenu Bannonu.
Adelsonų šeima Vašingtone jau seniai kovoja už Izraelio interesus ir puikiai sutaria su Izraelio premjeru, konservatoriumi Benjaminu Netanyahu. Jie pinigais padeda respublikonų politikams, sutinkantiems kuo garsiau kalbėti apie Izraelį Kongrese.
Vos pradėjęs rinkimų kampaniją į Adelsonus kreipėsi ir D.Trumpas, netrukus, 2016-ųjų kovą, jis viešai pareiškė: „Mes perkelsime Amerikos ambasadą į amžinąją žydų tautos sostinę Jeruzalę.“
Supurtomas status quo
Adelsonus tokie žodžiai įtikino – jie iškart skyrė daugiau nei 20 mln. dolerių politinių veiksmų komitetui, rėmusiam D.Trumpo kampaniją.
Kai rinkimus laimėjęs milijardierius įsikraustė į Baltuosius rūmus, Sh.Adelsonas tapo dažnu prezidento svečiu Vašingtone. Jie taip pat dažnai kalbėjosi telefonu – aišku, apie ambasados Izraelyje perkėlimą.
Tiesa, Sh.Adelsonas ne vienintelis spaudė D.Trumpą pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine – dar per kampaniją šį klausimą aktyviai kėlė daugelis krikščionių evangelikų organizacijų.
„Per susitikimus, kuriuose dalyvavau, buvo aiškiai teigiama, kad evangelikai ir Biblija tikintys krikščionys nori specialių santykių su Izraeliu“, – prisiminė Šeimos tyrimų tarybos vadovas Tony Perkinsas.
T.Perkinsas: „Per susitikimus, kuriuose dalyvavau, buvo aiškiai teigiama, kad evangelikai ir Biblija tikintys krikščionys nori specialių santykių su Izraeliu.“
Pats D.Trumpas neskubėjo. Dar lapkritį jis įžengė į Nacionalinio saugumo tarybos susitikimą, kur kaip tik buvo svarstomas ambasados klausimas, ir pareiškė norintis „kūrybiškesnių“ pasiūlymų.
Prezidento patarėjai jam pasiūlė dvi alternatyvas: Jeruzalės klausimą nukelti dar šešiems mėnesiams arba net pasirašant atsisakymo dokumentą pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine ir pradėti ambasados perkėlimo procesą.
D.Trumpas ir vėl nutarė palūkuriuoti – pasitarti su Kongreso nariais ir užsienio šalių lyderiais. Galiausiai trečiadienį jis paskelbė, kad elgsis agresyviau – pasirašys atsisakymo pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine dokumentą, bet aiškiai leis suprasti, kad toks žingsnis bus žengiamas.
Tokiam prezidento sprendimui pritarė ir J.Kushneris, ir specialusis pasiuntinys tarptautinėms deryboms Jasonas Greenblattas. Pastarasis jau buvo padaręs išvadą, kad status quo supurtymas tik padėtų pastangoms pasiekti taiką, o ne joms pakenktų.
J.Kushneris ir J.Greenblattas teigė suprantantys, kad sprendimas sukels audrą Vidurio Rytuose ir kad palestiniečiai bent kuriam laikui atsitrauks nuo derybų. Tačiau jie tikino, kad procesas bus pakankamai atsparus tokiam sukrėtimui.
Stabilizuos vyriausybę Izraelyje
Viešai R.Tillersonas parėmė D.Trumpo sprendimą, o J.Mattisas buvo atsargesnis. Jis reporteriams teigė: „Diskusija buvo atvira ir tęsėsi tam tikrą laiką. Kaip visada, mano patarimai prezidentui yra konfidencialūs.“
R.Tillersono patarėjas Robertas Hammondas, tiesa, tvirtino, esą valstybės sekretorius prašė daugiau laiko: kad būtų galima iš anksto įspėti JAV diplomatines misijas dėl galimų neramumų per protestus.
Vis dėlto Baltieji rūmai, net girdėdami įspėjimus dėl smurto, mano, kad sprendimas dėl Jeruzalės gali būti naudingas net keliais aspektais.
Pirmiausia, Jeruzalės pripažinimas Izraelio sostine esą nuramins tolimąjį dešinįjį sparną B.Netanyahu koalicinėje vyriausybėje, o taip bus stabilizuota politinė situacija šalyje.
Antra, tai, kad Saudo Arabijos karališkoji šeima aštriai kritikuoja D.Trumpo sprendimą, nors pati yra pateikusi palestiniečiams kažin ar naudingą planą dėl taikos, tikriausiai pagerins sosto įpėdinio princo Mohammedo bin Salmano įvaizdį aplinkinėse arabų šalyse.
D.Trumpas trečiadienį apie jo sprendimo pasekmes Vidurio Rytams nekalbėjo – jis kone tradiciškai aiškino, kad visi jo pirmtakai nesugebėjo padaryti to, ką padarė jis. „Būtų kvaila manyti, kad tos pačios formulės kartojimas nulemtų kitokius ar geresnius rezultatus“, – pabrėžė JAV prezidentas.
Užsakė padėką dienraštyje
Įdomu tai, kad D.Trumpas, kaip ir buvę prezidentai Billas Clintonas, George'as W.Bushas bei Barackas Obama, atsisakymą vykdyti įstatymą dėl Jeruzalės pripažinimo Izraelio sostine vis dėlto pasirašė ir dabar, nors to nepaminėjo.
Tai reiškia, kad ambasada dar negreit veiks Tel Avive. Tai neišvengiama, kadangi diplomatinės misijos darbuotojų perkėlimas į naują pastatą Jeruzalėje, kuris dar tik bus statomas, užtruks kelerius metus.
Vis dėlto D.Trumpui jo sprendimas politine prasme tikrai naudingesnis nei žalingesnis. Respublikonų žydų komitetas iškart užsakė viso puslapio dydžio skelbimą elitiniame dienraštyje „The New York Times“.
Skelbimą sudaro D.Trumpo, besimeldžiančio prie Raudų sienos Jeruzalėje, nuotrauka ir žodžiai: „Prezidente Trumpai, jūs pažadėjote. Jūs padarėte.“
