Tarptautinė žmogaus teisių diena pasaulyje minima nuo 1948 m. Būtent gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja paskelbė Visuotinę Žmogaus Teisių deklaraciją „kaip visuotinį idealą, kurio turi siekti visos tautos ir visos valstybės“. Šioje deklaracijoje įtvirtinti principai pripažinti šiandienos žmogaus teisių apsaugos pagrindu.
Jau ne vienus metus Vilniuje Tibeto rėmimo grupės nariai bei asociacija „Už Tibetą“ mini šią dieną siekdami atkreipti dėmesį į daugiau nei septynis dešimtmečius tebesitęsiančią Tibeto okupaciją ir sistemingus Kinijos valdžios vykdomus žmogaus teisių pažeidimus.
Gruodžio 10 d. 19:30 val. kino teatre „Skalvija“ (A. Goštauto g. 2) bus rengiamas dokumentinio filmo „Tibetas vs Kinija?“ peržiūra. Filme ekspertai ir politikai kalba apie Tibeto ateitį po neišvengiamos Dalai Lamos, kuriam šiemet sukako 89-eri, mirties. Baiminamasi, kad kitą tibetiečių dvasinį lyderį jiems parinks Kinijos komunistų partija. Kaip tuomet keisis Tibeto tapatybė ir kokie bus šio įvykio atgarsiai visame pasaulyje? Filme analizuojamos šios sudėtingos ir nerimą keliančios situacijos priežastys ir pasekmės, o kartu atskleidžiami jaudinantys laisvės ir nepriklausomybės siekiančių tremtinių liudijimai.
Pokalbyje Dainius Žalimas paaiškina, kodėl remiantis tarptautinės teisės požiūriu Tibetas yra laikomas neteisėtai Kinijos okupuota šalimi, kaip aktualiai Tibeto klausimas iškyla Rusijos vykdomos agresijos prieš Ukrainą kontekste bei su kokiais žmogaus teisių pažeidimais susiduria tibetiečiai, savo krašte kasdien patiriantys žiaurią prieš jų tautinę bei kultūrinę tapatybę nukreiptą Kinijos politiką.
Nors šiandien visas pasaulis pripažįsta Tibetą neatskiriama Kinijos dalimi, tačiau tai, visų pirma, susiję su pragmatine politika, ekonominiais interesais ir stipriojo galios demonstravimu. O kaip žvelgiant iš tarptautinės teisės perspektyvos atrodo Tibeto klausimas?
Iš tarptautinės teisės pusės, jeigu mes tikrai ją gerbiame ir paisome jos principų, viskas turėtų būti pakankamai aišku – Tibetas yra Kinijos neteisėtai okupuota ir aneksuota valstybė, be to, Tibeto žmonėms yra paneigta laisvo apsisprendimo teisė. Mažiausiai 1911-1949 metais Tibetas buvo nepriklausomas, todėl Kinijos Liaudies Respublikos ginkluotas įsiveržimas į Tibetą ir jo okupacija pagal tarptautinę teisę laikytini agresija. 1951 metų sutartis dėl Tibeto prisijungimo prie KLR yra niekinė, nes sudaryta primesta Tibetui prievarta. Pagal tarptautinę teisę agresija ir niekinės sutartys negali panaikinti valstybės. Vadinasi, Tibeto statusas pagal tarptautinę teisę turėtų būti toks pat, kaip Lietuvos 1940-1990 metais, - neteisėtai okupuota valstybė, kuri kaip atskiras tarptautinės teisės subjektas negali išnykti. Be abejo, ji turi teisę atkurti savo nepriklausomybę.
Deja, iš tikrųjų visos kitos pasaulio valstybės laiko Tibetą KLR dalimi, taip legalizuodamos agresiją. Vaizdžiai tai galima įvardinti valstybinio kanibalizmo akto pripažinimu. Tačiau tai nereiškia, kad Tibetas dar negali sulaukti savo Kovo 11-osios.
Beje, net nesigilinant į istoriją galima pasakyti, jog visos KLR istorinės pretenzijos į Tibetą, jog tariamai pastarasis Kinijai (Mandžiūrijai) kažkada priklausė, negali pateisinti jos veiksmų prieš Tibetą. Istoriniai argumentai negali pateisinti agresijos prieš suverenią valstybę, kokia Tibetas jau buvo iki 1949 metų. 1975 metais JT Tarptautinis Teisingumo Teismas aiškiai atmetė istorinius argumentus kaip pagrindą užgrobti svetimą teritoriją.
Dabartinėje įtemptoje geopolitinėje situacijoje Tibeto klausimas, rodos, atsidūrė visiškoje užmarštyje tiek kalbant apie Europos Sąjungos, JAV ar Lietuvos politikų darbotvarkes, žiniasklaidą bei apskritai viešąją erdvę. Kaip jūs pats matote šią problemą šiandien? Kodėl jums atrodo svarbu ir gal net būtina nuolat kelti ir priminti Tibeto laisvės bei žmogaus teisių šiame krašte klausimą?
Problemos aktualumas, mano požiūriu, išlieka, nes jis susijęs su europinėmis ir universaliomis teisės viršenybės, įskaitant tarptautine teise grįstą tarptautinę tvarką bei žmogaus teisių vertybėmis. Visam pasauliui saugiau, jei šių vertybių būtų paisoma, taip pat ir sprendžiant Tibeto klausimą. Vienas iš ES principų palaikant santykius su kitomis valstybėmis yra atsižvelgimas į tai, kaip atitinkama valstybė laikosi žmogaus teisių, nes ES privalo tarptautiniuose santykiuose skleisti ir ginti savo vertybes. Šiame kontekste Tibeto klausimo kėlimas yra būtinas.
Karas Ukrainoje yra labai iškalbingas pavyzdys šiandien mums akivaizdžiai parodantis autoritarinių režimų keliamą grėsmę. Tai ne tik primena mūsų pačių pokario bei sovietmečio patirtis, tačiau ir atskleidžia realius pavojus, susijusius su Rusijos bei Kinijos agresyvia politika. Gal būtent Ukrainos karo pavyzdys kaip tik padeda atverti akis ir nusikračius tam tikrų iliuzijų, gali padėti labiau suprasti tiek užpultuosius ir narsiai besiginančius ukrainiečius, tiek ir daugiau nei šešis dešimtmečius engiamus, tačiau nepasiduodančius tibetiečius?
Visiškai teisingai. Agresyvaus karo prieš Ukrainą kontekste formuojasi blogio ašis, į kurią įeina Rusija, Baltarusija, Šiaurės Korėja, Iranas ir Kinija. Tai yra autokratinių režimų susivienijimas prieš demokratijas. Jo tikslas – pagal save pakeisti tarptautinę tvarką, perrašyti tarptautinę teisę, sunaikinti teisės viršenybės, demokratijos ir žmogaus teisių vertybėmis grindžiamą Vakarų civilizaciją. Todėl mes negalime sau leisti pralaimėti nei Ukrainoje, nei Taivane, nei Tibete, nei Rytų Turkestane (Sindziange).
Kokios naujausios žinios apie situaciją Tibete pasiekia jus? Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria tibetiečiai kalbant apie žmogaus teises, represijas, socialinę padėtį, kultūrinę tapatybę, gamtosaugą?
Autentiškos informacijos iš Tibeto dėl Kinijos okupacinės cenzūros išeina nedaug, tačiau tarptautinių organizacijų raportuose, pačių išeivių pasakojimuose, deja, optimizmo nedaug. Iš principo Kinija ilguoju laikotarpiu siekia pakirsti tibetiečių kalbą, religiją, kultūrą ir pakeisti ją kiniškos komunistų partijos ideologija. Pavyzdžiui, jau keleri metai pasiekia žinios, kad Tibete aktyviai plečiamos privalomos internatinio tipo mokyklos, kuriose paimami vaikai net nuo 4 metų amžius (išvis paimtų vaikų skaičius gali siekti ir iki milijono) ir yra mokomi pagrindine mandarinų dėstomąja kalba su visomis ideologinėmis klišėm. Natūralu, kad tokias mokyklas pabaigę tibetiečių vaikai sunkiai kalbės tibetietiškai ir iš esmės didžiąja dalimi jau gali būti svetimi savo kultūrai.
Iš kitos pusės didelė tibetiečių dalis verčiasi tradicine gyvulininkyste, klajoja, todėl pastaraisiais metais atkeliauja nemažai informacijos, kad Kinijos valdžia juos prievarta perkelinėja į miestus, kur jie, praradę savo tradicinį gyvenimo būdą, yra priversti dirbti antrarūšiais nekvalifikuotais darbininkais. O į didmiesčius, ypač sostinę, valstybė vilioja atsikelti etninius kinus, kurie ir užima visas svarbiausias strategines pozicijas. Aišku, dėl Tibeto nuošalumo patys kinai ne itin veržiasi į jį važiuoti, todėl bendri kolonizacijos mastai šiuo metu dar nėra neapgręžiamai dideli.
Apskritai visi šie ženklai rodo, kad Kinijos vykdomą politiką okupuotame Tibete galima vertinti kaip tibetiečių genocidą, t. y. prievartinius veiksmus, įskaitant žmonių naikinimą ir vaikų paėmimą, kuriais siekiama sunaikinti tibetiečius kaip savitą tautinę ir religinę grupę.
Prieš keliolika metų kalbėdamas apie Tibeto autonomijos perspektyvas filosofas bei Tibeto draugas Leonidas Donskis pabrėžė, kad vienintelė reali Tibeto viltis – tai Kinijos elito kaita ir galimas politinio pliuralizmo stiprėjimas ateities Kinijos politikoje. Kokias galimas perspektyvas jūs matote pats? Ar Vakarų demokratinės valstybės čia gali turėti kokios nors įtakos?
Sunku su tuo nesutikti. Iš tikrųjų Vakarų pasaulis neturi tokios karinės jėgos, kad nugalėtų Kiniją. Tačiau mes privalome žadinti ir skatinti demokratizacijos procesus Kinijoje su viltimi, jog šioje šalyje galimos politinės permainos pliuralistinės visuomenės link. Tam privalome remti tiek Kinijos disidentus, tiek tibetiečių ir uigūrų kovą prieš priespaudą.
Pasaulio istorija rodo, jog demokratijos paprastai tarpusavyje nekariauja, nekelia grėsmės kitiems, o, atvirkščiai, - sudaro sąlygas stabiliai taisyklėmis pagrįstai tarptautinei tvarkai. Turime siekti, jog Kinija transformuotųsi į tokią valstybę, kad ir kiek mažai vilčių būtų. Tada ir Tibeto klausimas būtų išspręstas remiantis tarptautine teise, tarpusavio pagarba, laisvo tautų apsisprendimo ir žmogaus teisių imperatyvais.
