Šia proga skaitytojams pateikiame ištrauką iš leidyklos „Baltos lankos“ 2010 metais išleistos Sofios Stril-Rever parengtos knygos „Mano dvasinė biografija“, kurioje Dalai Lama, minėdamas 50-ąsias savo tremties iš Tibeto ir 70-ąsias vadovavimo Tibeto tautai metines, dalijasi prisiminimais, pamokymais bei mintimis.
Žmonija yra viena
Žmonių bendruomenė pasiekė kritinį savo istorijos tašką. Šiandien pasaulis mus verčia pripažinti, kad žmonija yra viena. Anksčiau įvairios bendruomenės galėjo manyti, kad jos gyvuoja kiekviena sau. Bet šiandien, kaip neseniai įrodė tragiški įvykiai Jungtinėse Valstijose (kalbama apie 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykius), tai, kas nutinka vienoje šalyje, atsiliepia keletui kitų šalių. Visa pasaulyje tampa vis labiau tarpusavyje susiję.
Žvelgiant iš naujos tarpusavio priklausomybės perspektyvos, siekiant asmeninių tikslų, tenka atsižvelgti ir į kitų interesus. Jeigu nesuprasime, kad esame atsakingi, ir neugdysime visuotinės atsakomybės jausmo, iškils grėsmė mūsų ateičiai.
Aš tvirtai tikiu, kad mes turime puoselėti didesnį visuotinės atsakomybės jausmą. Turime išmokti dirbti ne vien sau, savo šeimai ar tautai, bet visos žmonijos labui. Visuotinė atsakomybė – geriausias įmanomas būdas tapti laimingiems ir sukurti taiką pasaulyje. Ji reiškia, kad visi turi teisę vienodai naudotis gamtiniais ištekliais ir visi saugo aplinką, galvodami apie būsimas kartas.
Kai kurie sunkumai pasaulyje kyla dėl to, kad mes išleidome iš akių tą esminįžmogiškumą, vienijantį visą žmonių šeimą. Mes užmirštame, kad, nepaisant skirtingų rasių, religijų, kultūrų, kalbų ar ideologijų, visi turime vienodą teisę į taiką ir laimę. Kiekvienas mūsų nori būti laimingas ir nekentėti. Tačiau, nors teoriškai mes garbiname pliuralizmą, jo įgyvendinti praktiškai, deja, paprastai nesugebame. Iš tikrųjų mūsų nesugebėjimas aprėpti įvairovę tapo pagrindine tautų nesutarimų priežastimi.
Tarpusavio priklausomybė – gamtos dėsnis
Tarpusavio priklausomybė – pagrindinis gamtos dėsnis. Jis galioja ne tik labiausiai išsivysčiusioms gyvybės formoms: net mažiausi vabalėliai yra socialinės būtybės, – neturėdami jokios religijos, įstatymų ar išsilavinimo, jie išgyvena todėl, kad bendradarbiauja, natūraliai paisydami tarpusavio ryšio. Nesuskaitomą daugybę gyvybės formų, net ir smulkiausius materialius reiškinius, valdo tarpusavio priklausomybė. Visi mūsų planetos reiškiniai – nuo vandenynų iki debesų, mus supančių girių ir gėlių – priklauso vieni nuo kitų pagal subtiliuosius energijos modelius. Jeigu tinkamai nesąveikauja, jie suyra ir išnyksta.
Atsakomybės jausmas kyla iš atjautos
Mes, tibetiečiai, sakome, kad daugelį ligų galima išgydyti vien meile ir atjauta. Šios savybės – aukščiausias laimės šaltinis, ir širdies gilumoje jos mums labai reikalingos.
Deja, meilė ir atjauta per ilgai buvo išguitos iš pernelyg daug socialinio gyvenimo sričių. Manoma, kad jos turi apsiriboti privačiu ir šeimyniniu gyvenimu, o jas rodyti viešai – nepriimtina, netgi naivu. Tai tikra tragedija: mano supratimu, atjautos rodymas – toli gražu ne nuo tikrovės atitrūkusio idealizmo požymis, o veiksmingiausias būdas tarnauti tiek kito žmogaus, tiek savo interesams.
Atjautai atsidavęs protas panašus į sklidiną talpyklą. Jis neišsenkamas energijos, ryžto ir laimės šaltinis. Tokį protą galima palyginti su grūdu. Jį puoselėjant, išauga daugybė nuostabių savybių, tokių kaip atleidimas, tolerancija, vidinė jėga ir pasitikėjimas, kurios padeda įveikti baimę ir nerimą. Atjautus protas – nelyginant eliksyras; jis pakankamai stiprus priešiškas situacijas paversti palankiomis aplinkybėmis. Todėl neturėtume meilę ir atjautą reikšti vien tik savo šeimai bei draugams. Atjauta taip pat nėra tik dvasininkų, sveikatos priežiūros specialistų ir socialinių darbuotojų reikalas. Ją reikšti privalo visos žmonių bendruomenės grandys.
Kilus kokiam politiniam, ekonominiam ar religiniam konfliktui, altruistinis požiūris paprastai būna vienintelė įmanoma išeitis. Kartais argumentai, kuriuos pasitelkiame norėdami susitaikyti, patys būna problemos priežastis. Kai, atrodo, nėra jokio sprendimo, abi šalys turėtų prisiminti, kad jas sieja esminė žmogiškoji prigimtis. Tai joms padėtų rasti išeitį iš aklavietės, ir ilgainiui kiekviena šalis galėtų lengviau pasiekti savo tikslą. Gali būti, kad nė viena šalis nebus visiškai patenkinta, tačiau, jeigu jos abi darys nuolaidų, bent jau išvengsime konflikto grėsmės. Mes visi žinome, kad tokie kompromisai – geriausias būdas problemoms spręsti. Tad kodėl mes jų nesiekiame dažniau?
Matydamas, kaip maža tarpusavio pagalbos visuomenėje, tariu sau, kad taip yra dėl to, jog nesuvokiame savo tarpusavio priklausomybės. Mane dažnai sujaudina maži vabzdžiai, pavyzdžiui, bitės. Verčiamos gamtos dėsnių, kad galėtų išgyventi, jos dirba drauge, nes instinktyviai jaučia socialinę atsakomybę. Neturėdamos konstitucijos, įstatymų, policijos, religijos, negavusios moralinio ugdymo, klausydamos savo prigimties, jos ištikimai bendradarbiauja. Kartais tarp jų gali kilti konfliktas, bet paprastai visa kolonija išgyvena tik dėl tarpusavio pagalbos. Žmonės turi konstitucijas, ištobulintas teisėsaugos sistemas, policijos pajėgas, religijas, išskirtinį intelektą ir mylėti gebančią širdį. Bet net ir turėdami tokių nepaprastų savybių, tikrovėje mes labai atsiliekame nuo menkiausių vabalėlių. Aš jaučiu, kad tam tikra prasme mes skurdesni už bites.
Nors mes – socialūs gyvūnai, priversti gyventi bendruomenėje, mums trūksta atsakomybės už kitus žmones. Kas dėl to kaltas – pamatinės šeimos ir visuomenės struktūros? Mokslo ir technikos teikiami patogumai? Nemanau.
Mano supratimu, nepaisant sparčios civilizacijos raidos per praeitą amžių, svarbiausia mūsų dabartinės padėties priežastis ta, kad į pirmą vietą iškėlėme materialinę pažangą. Taip karštligiškai ėmėme jos vaikytis, kad nustojome kreipti dėmesį į svarbiausius žmogaus poreikius – meilę, geranoriškumą, tarpusavio pagalbą ir švelnumą. Man visiškai aišku, kad autentiškas atsakomybės jausmas gali kilti tik ugdant atjautą. Tik spontaniška empatija kitiems gali pastūmėti mus veikti jų labui.
Karas – anachronizmas
Karas arba bet kokia organizuotos kovos forma atsirado kartu su civilizacija ir, atrodo, yra neatsiejama istorijos ir žmogiškojo temperamento dalis.
Tačiau pasaulis keičiasi, ir mes supratome, kad problemų nepajėgiame išspręsti ginklu. Nesutarimai, kylantys dėl skirtingų nuomonių, pamažu turi būti sprendžiami dialogu.
Savaime suprantama, kare būna nugalėtojų ir pralaimėtojų, bet jie laikini. Kare pasiektos pergalės ir patirti pralaimėjimai negali trukti ilgai. Be to, pasaulyje visa tapo taip susiję, kad vienos šalies pralaimėjimas atsiliepia visiems kitiems kraštams, ir dėl to tiesiogiai ar netiesiogiai kenčiame bei pralaimime mes visi.
Šiandien pasaulyje, kur visa susiję, karo sąvoka atrodo anachronizmas, pasenusio mąstymo padarinys. Mes nuolat kalbame apie reformas ir permainas. Daugelis praeities tradicijų nebetinka dabarčiai, net yra kenksmingos, nes pagrįstos trumpalaikiškumu. Todėl jos atsidūrė istorijos sąvartyne. Ten pat turi atsidurti ir karas.
Deja, ir įžengę į XXI amžių, mes neatsikratėme praeities įpročių. Omenyje turiu įsitikinimą, kad problemas galima išspręsti ginklu. Dėl tokio mąstymo pasaulis ir toliau patiria įvairiausių sunkumų. Tad ką daryti? Ko griebtis, kai pasaulio galingieji jau priėmė sprendimus? Mes galime pageidauti, kad karų tradicijos pamažu būtų atsisakyta.
Žinoma, užbaigti karo tradiciją ne taip lengva. Bet pamąstykime. Jeigu kils skerdynės, atsakingi valdžios pareigūnai turės kur saugiai pasislėpti; jie ras prieglobstį ir išvengs skausmingų padarinių. Tačiau kas nutiks vargšams, vaikams, senukams, neįgaliesiems? Kaip tik jie patirs visą siaubą.
Prabilę ginklai sėja mirtį ir pražūtį nesirinkdami kaltųjų. Priešo paleista raketa nepaiso nekaltųjų, vargšų, beginklių, visų, vertų atjautos. Vadinasi, labiausiai pralaimi paprasti žmonės.
Vienintelis teigiamas dalykas – savanorių organizacijos, kurios teikia medicininę bei humanitarinę pagalbą konfliktų alinamuose kraštuose. Tokių organizacijų atsiradimas – širdies pergalė šiuolaikiniame pasaulyje.
Trokškime ir melskimės, kad, jeigu įmanoma, karo visai nebūtų. O kilus karui, melskimės, kad būtų kuo mažiau skerdynių ir kančių. Nežinau, ar iš mūsų maldų būna kokios konkrečios naudos, tačiau kol kas tai viskas, ką galime padaryti.
Šis pareiškimas buvo paskelbtas Daramšaloje 2003 metų kovą, vis labiau didėjant karo Irake grėsmei. Po pusmečio, 2003 metų spalį, skelbdamas mokymą Paryžiuje, Dalai Lama atkreipė dėmesį, kad, žeriant kaltinimus Saddamui Husseinui, užmirštama pažymėti, jog diktatoriaus ginklai buvo pagaminti naudojant Vakarų technologijas. Nusikaltėliais reikėjo paskelbti ne tik kraugerį tironą, bet ir godžias ginklais prekiaujančias valstybes.
2009 metų sausį Sarnate Dalai Lama priminė šį pavyzdį. Juo remdamasis, jis pabrėžė tarpusavio priklausomybę ir būtinybę įsisąmoninti, kad kiekvienas žmogus yra atsakingas, nes ir menkiausias veiksmas keičia pasaulį.
Kiekvienas turi suvokti savo atsakomybę
Aš netikiu nei masinių judėjimų susikūrimu, nei ideologijomis. Ir man nepatinka mada kurti organizaciją kokiai nors idėjai skleisti, nes tai reiškia, kad už kokio nors projekto įgyvendinimą atsakinga nedidelė grupelė, o visi kiti paliekami nuošalyje. Dabartinėmis aplinkybėmis niekas negali tikėtis, kad kas nors kitas išspręs mūsų problemas. Kiekvienas turi prisiimti jam tenkančios visuotinės atsakomybės dalį. Kuo daugiau bus sąmoningų ir atsakingų žmonių – dešimtys, šimtai, paskui tūkstančiai ir net šimtai tūkstančių, tuo geresnė bus bendra atmosfera.
Dalai Lama nepritaria ideologijoms, kurios neleidžia žmogui suvokti savo atsakomybės ir būti atsakingam už savo žmogiškumą. Jo požiūris originalus: problemų sprendimo pagrindas – žmogus ir etika.
Atjauta – žmogaus tiesa, ir individualiai ji išgyvenama puoselėjant altruizmą. Pasaulio mastu atjauta skatina ugdyti visuotinę atsakomybę. Visuotinės istorijos ir planetos civilizacijos metu kiekvienam žmogui ten, kur jis yra, tenka tam tikra visuotinės atsakomybės dalis. Kiekvienas individualus veiksmas turi bendrą poveikį. Kiekvieno žmogaus veiksmų laukas tapo pasaulinis, o asmeninė laisvė pareigų suteikia tiek pat kiek ir teisių.
Vadinasi, skurdinant šalį, tautą ar kultūrą, žmonija visiems laikams netenka dalies savo gausios įvairovės. Pasikėsinimas į pagrindines žmogaus teises tampa pasikėsinimu į visų mūsų orumą.
Iš prancūzų kalbos vertė Lina Perkauskytė
Iš prancūzų kalbos vertė Lina Perkauskytė
