„Sugavome keturis šnipus per pastaruosius penkerius metus, – po vienos saugumo konferencijos Taline man pasakė Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas. – Tai reiškia vieną iš dviejų: arba mes esame vienintelė ES šalis, turinti problemų dėl šnipų, arba mes vienintelė ES šalis, kažkaip ją sprendžianti.“
Savigyros gaidelė plepumu garsėjančiam T.H.Ilvesui – nieko naujo, tik šįkart ji buvo visiškai pateisinama. Jo nedidelė šalis, kuri jau seniai yra viena iš pagrindinių Kremliaus taikinių, užsitarnavo teisę pareikšti kitiems „juk sakiau“.
Pastarąjį dešimtmetį Rusijos kariniai lėktuvai nuolat pažeidinėjo jos oro erdvę, Rusijos karinės pajėgos, prisidengdamos antiteroristinėmis pratybomis, treniravosi įsiveržti į jos teritoriją, o 2007-aisiais kibernetinių atakų lavina, kurią beveik neabejotinai organizavo Kremliaus programišiai, paralyžiavo jos skaitmeninę infrastruktūrą.
„Estai su rusais, o prieš tai su sovietais reikalų turi taip seniai, kad jie intuityviai suvokia Rusijos žvalgybos kultūrą ir jos veikimo būdus, – sako J.Schindleris. – O mes nesuvokiame.“
Savo ruožtu Estija įrodė esanti geriau už bet kurią kitą Europos šalį pasiruošusi atlaikyti Rusijos agresiją.
Nuo 2008-ųjų Taline veikia NATO Bendros kibernetinės gynybos centras, o Estijos vyriausybė Vakaruose užsitarnavo kibernetinio saugumo pionierės reputaciją.
Kiek mažiau tuo girdamasi, šalis taip pat įvaldė senamadiškus kontražvalgybos metodus kovoje su Rusija.
Pasak buvusio JAV Nacionalinės Saugumo Tarnybos analitiko, Karinio jūrų laivyno koledžo profesoriaus Johno Schindlerio, Vakaruose Estijai mažai kas prilygsta kovojant su Rusijos žvalgyba: „Estai su rusais, o prieš tai su sovietais reikalų turi taip seniai, kad jie intuityviai suvokia Rusijos žvalgybos kultūrą ir jos veikimo būdus, o mes nesuvokiame.“
Taip buvo ne visada. 2008-aisiais Talinas turėjo raudonuoti iš gėdos, kai paaiškėjo, kad Hermanas Simmas – buvęs aukštas Estijos Gynybos ministerijos pareigūnas ir todėl žmogus, turintis prieigą prie NATO paslapčių – yra Rusijos šnipas. H.Simmą KGB užverbavo dar 1985-aisiais. Po dešimties metų KGB įpėdinė Rusijos žvalgybos tarnyba (SVR) jį arba iš naujo užverbavo, arba aktyvavo.
H.Simmas buvo pagautas tik dėl savo koordinatoriaus Sergejaus Jakovlevo negrabumo.
Apsimetęs brazilų verslininku Antonio Grafu S.Jakovlevas labai nesubtiliai pabandė užverbuoti daugiau šnipų, tarp jų ir aukštą pareigūną Lietuvoje, o tai paskatino Lietuvos VSD kontražvalgybą pradėti tyrimą, kuris ir demaskavo S.Jakovlevą, o vėliau ir H.Simmą.
H.Simmas dabar jau penkerius metus atlieka 13 metų kalėjimo bausmę, tačiau jo bylos detales vis dar gaubia paslaptis. Panašu, kad kurį laiką jis dirbo ir Vokietijos žvalgybos tarnyboms. Tačiau jo padaryta žala buvo akivaizdi.
Savo knygoje „Apgavystė: šnipai, melas ir kaip Rusija kvailina Vakarus“ (Deception: Spies, Lies and How Russia Dupes the West) Edwardas Lucasas, vienintelis su H.Simmu kalėjime bendravęs žurnalistas, rašo, kad šis rimčiausias saugumo pažeidimas per visą NATO istoriją „atidengė giliausias aljanso paslaptis, nuo susitikimų turinio iki detalių apie jo svarbiausius kodus“.
Panašu, kad H.Simmas rusų pareigūnams papasakojo, kokie verda „ginčai aljanso viduje apie Rusiją, santykinį šalių stiprumą ir silpnybes ir apie psichologinius jų aukščiausių pareigūnų vertinimus“.
Panašu, kad H.Simmas rusų pareigūnams papasakojo, kokie verda „ginčai aljanso viduje apie Rusiją, santykinį šalių stiprumą ir silpnybes ir apie psichologinius jų aukščiausių pareigūnų vertinimus“.
Turbūt didesnė žala nei nutekinta informacija buvo tai, kad H.Simmo skandalas privertė senbuves išsigąsti, kad naujosios NATO narės – ypač buvusios Sovietų Sąjungos šalys – ne sustiprino, o susilpnino aljansą.
Estija, prisijungusi prie NATO 2004-aisiais, šias abejones įsidėmėjo. Pastaruosius penkerius metus Talinas skyrė visas jėgas, kad įrodytų – sau ir NATO sąjungininkėms – kad sugeba apsiginti nuo Rusijos (tiek atvirais, tiek slaptais metodais). Jis taip pat pateikė įtikinančių argumentų, kodėl konfrontacija su Maskva yra neišvengiama.
Nuo korupcijos prie kontražvalgybos
Nuo Šaltojo karo pabaigos iki praėjusio dešimtmečio vidurio Estijos vidaus žvalgybos tarnyba Kaitsepolitseiamet arba Kapo, daugiausia dirbo su korupcija, vešėjusia visose posovietinėse respublikose.
Visą dešimtąjį XX a. dešimtmetį Rusijos organizuoto nusikalstamumo sindikatai, tokie kaip Tambovo gauja, savo pinigus plaudavo per Estijos bankus. Tarnyba turėjo persiorientuoti ir imti sekti bei gaudyti šnipus.
„Simmo byla, – sako J.Schindleris, – privertė estus spręsti kai kurias įsisenėjusias problemas savo tarnyboje. Privertė pasitempti.“
Per pastaruosius metus tarnyba pasiekė nemažai plačiai išreklamuotų rezultatų. 2012-aisiais Kapo pagavo ilgus metus Rusijai šnipinėjusius Estijos piliečius Aleksejų ir Viktoriją Dressenus – Aleksejus buvo dvigubas agentas Kapo viduje. Abu buvo nuteisti už valstybės išdavimą, Aleksejus gavo 16 metų kalėjimo, Viktorija – šešerius metus lygtinai.
Kitais metais Kapo suėmė Vladimirą Veitmaną, neseniai į pensiją išėjusį tarnybos techninį specialistą, kurį pažįstamas iš Rusijos užsienio žvalgybos užverbavo 2002-aisiais. Pagautas V.Veitmanas pripažino kaltinimus išdavyste ir buvo nuteistas, o dabar atlieka 15 metų kalėjimo bausmę.
V.Veitmano byla buvo plačiai aprašyta Estijos spaudoje, o Kapo ją paminėjo savo ilgoje ir atviroje 2013-ųjų metinėje ataskaitoje.
E.Lucasas tvirtina, kad šiuo metu Estija turi Rusijos kontražvalgybos programą, kuri „gerokai“ lenkia bet kurios kitos Europos valstybės.
„Galime pasakyti, kad svarbiausia ir akivaizdžiausia Veitmano veiksmų pasekmė buvo tokia, kad jis informavo Rusijos žvalgybą, jog Hermaną Simmą seka Vidaus saugumo tarnyba, – rašoma ataskaitoje. – Nors Veitmanas perspėjo Rusijos instituciją, Vidaus saugumo tarnybai pavyko neleisti Simmui sužinoti, kad jis įtariamas.“
E.Lucasas tvirtina, kad šiuo metu Estija turi Rusijos kontražvalgybos programą, kuri „gerokai“ lenkia bet kurios kitos Europos valstybės.
Pasak E.Lucaso, Talino kovos su rusų šnipais strategija pasižymi trimis bruožais, iš kurių galėtų pasimokyti ir kitos valstybės.
Pirmiausia, Talinas nesistengia riboti arba sumenkinti informacijos apie Rusijos nelegalų pagavimą ir deportaciją – kaip tą darė JAV, kai 2010-aisiais FTB užtiko 11 Rusijos šnipų gaują. Antra, jis teisia pagautus šnipus pagal visus įstatymus, o ne tyliai iškeičia į tai, ko nori iš Rusijos (būtent taip elgiasi dauguma Vakarų valstybių). Trečia, su Rusijos propaganda Talinas kovoja savo paties informacinėmis kampanijomis.
Vienas iš pavyzdžių – metinės Kapo ataskaitos, kurių atitikmens nėra nė vienoje Vakarų valstybių vidaus žvalgybos tarnyboje. Dokumente apžvelgiami svarbiausi šnipų gaudymo momentai ir kartu išnagrinėjamos Rusijos pastangos įsiskverbti į Estiją. Dažnai paviešinami organizacijų pavadinimai ir žmonių vardai, jei jie įtariami bendradarbiavimu su Rusija, nors ir nebūtinai kaltinami konkrečiais nusikaltimais.
Šių metų ataskaitoje aptartos ir su Rusija nesusijusios grėsmės, tokios kaip dvasininkui Fethullah Gülenui ištikimų Estijos turkų grupuočių gausėjimas arba mažas, tačiau nerimą keliantis džihadistų, susijusių su Sirijos pilietiniu karu, kontingentas.
Pati Rusija taip pat atkreipė dėmesį į Estijos kontražvalgybą.
„Manau, kad Estija yra viena iš aktyviausių šalių Rytų Europoje, rengianti prieš Rusiją nukreiptas šnipinėjimo ir kontražvalgybos operacijas“, – pernai rugpjūtį „Kommersant“ sakė NVS instituto Baltijos šalių padalinio direktorius Michailas Aleksandrovas. Su estais gali lygintis tik Lenkija, pridūrė jis.
Kova su V.Putino propaganda
Krizė Ukrainoje dar labiau suaktyvino Maskvos pastangas kelti sumaištį Baltijos valstybėse. Kovo 19 dieną Rusija JT Žmogaus teisių komisijoje iškėlė savo „susirūpinimą“, kad rusai patiria diskriminaciją Estijoje.
O kadangi rusai sudaro ketvirtadalį Estijos gyventojų, tarptautinė žiniasklaida, bandanti atspėti, kur toliau nusitaikys V.Putinas, sugužėjo čia, tikėdamasi išvysti bręstantį separatizmą. Balandį pasirodė šūsnis pranešimų apie tai, kad trečias pagal dydį Estijos miestas Narva netrukus gali tapti antruoju Krymu arba Donecku.
Bent popieriuje Narva išties atrodo kaip galimas neramumų židinys. Geografiškai miestas yra arčiau Sankt Peterburgo nei Talino, o 82 proc. jo gyventojų yra etniniai rusai. Be to, Šv. Georgijaus kaspinai, Rusijos kariuomenės pergalės simboliai, pastaruoju metu šmėžuoja ir gatvėse, ir parduotuvėse.
Vis dėlto užsienio žurnalistai netruko pamatyti, kad miestas visiškai nenori, kad Maskva jį „išvaduotų“. Prorusiški protestai buvo reti ir smulkūs. Kai kas nors juos surengia, susirenka nuo 20 iki 40 žmonių ir kartais trečdalį ar net pusę jų sudaro žiniasklaidos arba teisėsaugos atstovai, sako Kapo generalinis direktorius Arnoldas Sinisalu. Tai labiau primena ne Ukrainos „liaudies respublikas“, o klasikinę „Onion“ satyrikų antraštę: „Kuklukslano mitinge – 70 proc. užsimaskavusių žurnalistų“.
Jei Kremliui nepavyksta įtikinti Estijos rusų veikti prieš savo šalį, tai tikrai ne todėl, kad per mažai stengiasi. Pasak A.Sinisalu, „rusai gyventojai arba rusiškai kalbanti mažuma yra vadinamosios tautiečių politikos taikinys, o jos tikslas – sukurti organizuotas su Rusija susijusias grupes, galinčias paveikti užsienio šalies suverenius sprendimus“.
Kremlius pastaraisiais metais įkūrė ne vieną pusiau oficialų „fondą“, kad finansuotų tokias vyriausybines–nevyriausybines organizacijas Estijoje.
Šios grupuotės save vadina nevyriausybinėmis organizacijomis, tačiau išties savo veikla ir finansais jos glaudžiai susijusios su Rusijos vyriausybe.
Kremlius pastaraisiais metais įkūrė ne vieną pusiau oficialų „fondą“, kad finansuotų tokias vyriausybines nevyriausybines organizacijas Estijoje. Vienas iš tokių fondų, kuris pastaruoju metu, pasak Kapo, veikė ypač aktyviai, yra Rusijos valstybinė kultūros agentūra, „Rossotrudničestvo“, įkurta 2008-aisiais ir šiandien vadovaujama Konstantino Kosačevo, buvusio Rusijos Užsienio reikalų ministerijos pareigūno.
Per pastaruosius metus „Rossotrudničestvo“ ėmėsi vadovauti Maskvos užsienyje gyvenančių tautiečių politikai ir, kaip rašoma Kapo ataskaitoje, reorganizuoti Estijoje veikiančias organizacijas, susijusias su Rusijos ambasada Taline.
Rusijos propagandos šerdis yra tvirtinimai, kad Estija – nacistinė valstybė. Kaip ir Kijeve, Maskva pradėjo dezinformacijos kampaniją, pabrėžiančią Trečiojo Reicho okupaciją Estijoje, tačiau teisinančią prieš tai ir po to buvusias SSRS okupacijas. Pagal šią dažnai karikatūriškai skambančią versiją, bet koks estų pasipriešinimas marksizmui–leninizmui yra automatiškai sietinas su šiaurės hitlerizmu – kaip ir dabartinė Estijos politika Rusijos atžvilgiu.
2013-aisiais Taline ir Sankt Peterburge buvo rodomas filmas pavadinimu „Paslėptoji Baltijos šalių istorija“, kuriame bandyta įrodyti, kad Estija, Latvija ir Lietuva su savo rusų mažumomis elgiasi taip pat, kaip Vokietija su žydais per holokaustą. Kai kurios šią versiją skleidžiančios organizacijos, tokios kaip „Mir bez nacizma“, dalyvauja aukšto lygio suvažiavimuose, pavyzdžiui metinėje ESBO Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro konferencijoje Lenkijoje. Organizacijai „Mir bez nacizma“ vadovauja oligarchas ir buvęs Rusijos Federacijos tarybos narys Borisas Špigelis, kuris, anot Izraelio laikraščio „Ha'aretz“, palaiko „glaudžius ryšius su Kremliumi“, o 2008 metais apkaltino Gruziją „genocidu“ ir „etniniais valymais“.
Tad Estija dabar turi ne tik stebėti duomenų nutekinimą iš savo pačios ministerijų ir saugumo organų, bet ir kariauti su V.Putino propagandistais, siekiančiais pavaizduoti šalies istoriją kaip vieną ilgą ir tamsų skyrių, kurį pertraukė tik Rusijos imperializmo šviesulys.
Šios dvi strategijos viena kitą papildo, nes išdavikus verbuoti daug lengviau, jei Maskvai pavyksta įtikinti, kad pati Estijos nepriklausomybė yra didžiausia išdavystė. Tad bent artimiausiu metu Talinas gali tikėtis, kad Rusijos šnipai ir toliau skverbsis į šalies teritoriją. O Maskva gali neabejoti, kad jie bus sėkmingai gaudomi.
