„Buvo kolegų, kurie kartas nuo karto pažeisdavo šias taisykles, ir mes dėl to apgailestaujame“, – naujienų agentūrai AFP sakė pastolių kompanijos „Le Bras Freres“ atstovas, bet pridūrė: „Nuorūka jokiu būdu negalėjo būti gaisro Dievo Motinos katedroje priežastis.“
Pasak atstovo Marco Eskenazi, kai kurie darbininkai „policijos akivaizdoje prisipažino, kad kartas nuo karto tikrai parūkydavo“, taip patvirtindami satyrinio laikraščio „Le Canard Enchaine“ pranešimą.
Kompanija griežtai draudė rūkyti ant pastolių, įrengtų aplink katedros smailę, kuri buvo remontuojama – reikėjo restauruoti jos švinines dangos plokštes ir sandūras.
Dievo Motinos katedros stogas, kurio didžioji dalis buvo sunaikinta per gaisrą, buvo iš medžio, kai kurios sijos buvo originalios, išlikusios nuo XII amžiaus.
Tačiau dėl pastato aukščio ir laiko, kurio reikdavo norint nusileisti, kai kurie darbininkai ignoruodavo taisykles, paaiškino M.Eskenazi.
Jis atmetė galimybę, kad gaisras kilo nuo cigaretės ir sakė, jog „visi, kas kada nors bandė uždegti ugnį namie, žino, kad kažkas įvyksta ne padėjus nuorūką ant ąžuolinės pliauskos.“
Prancūzų tyrėjai jau apklausė katedroje dirbusius darbininkus ir kitus liudininkus, o dabar bando išsiaiškinti gaisro priežastį.
„Jokių problemų“ dėl pakėlimo motorų
Žiniasklaidoje pasirodė spėlionių, kad gaisrą galėjo sukelti trumpasis jungimas viename iš laikinų į pastolius įmontuotų liftų, kuriais naudojosi darbininkai.
Tačiau dėl jų motorų jokių problemų nebuvo, sakė M.Eskenazi. Jis pridūrė: „Bet kokiu atveju jie buvo toli nuo smailės ir nustatyta, kad gaisras kilo pastato viduje.“
Antradienį buvo pakviesti alpinistai brezentui ant apdegusio pastato išskleisti, kad katedra būtų apsaugota nuo lietaus, prognozuojamo Paryžiuje artimiausiomis dienomis.
Prancūzų pareigūnai nerimauja, kad išlikusi stogo ir skliautuotų lubų dalis gali būti dar labiau apgadinta, todėl skubama laikinai uždengti pastatą.
Balandžio 15 dieną degančios katedros, kuri buvo tarp lankomiausių paminklų Europoje, vaizdai sukėlė šoką ir liūdesį visame pasaulyje ir, žinoma, Prancūzijoje, kur ši šventovė buvo laikoma vienu svarbiausių šalies simbolių.
Turistai ir prancūzai rinkdavosi Senos krantinėse pažvelgti į nuniokotą paminklą, kurio garsieji vitražiniai langai, bokštai, varpai ir dauguma meno vertybių bei relikvijų išliko.
Ugniagesiai ir inžinerijos ekspertai stengėsi įrengti atramas, kurios neleistų nuvirsti akmeninėms sienoms.