R.Heatho teigimu, visas šis teatras vyksta net ne dėl būsimojo Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES ar premjerės Theresos May pastangų išsilaikyti poste.
„Ne. „Brexit“ yra išdidžios, bet jau buvusios imperinės galios, išgyvenančios vidutinio amžiaus krizę, istorija. Likęs pasaulis priverstas klausytis Britanijos skundų be penkių minučių buvusios sutuoktinės – ES – adresu: tarsi psichoterapeutas kliento.
Pagrindinis klausimas, kurį dabar reikėtų užduoti, skamba taip: kada britai nustos kalbėti ir pagaliau pereis prie kitų reikalų?
Britai nebežino, kaip derėtis
„Brexit“ šalininkai 2016-aisiais, kai buvo balsuojama referendume, žadėjo, kad Jungtinė Karalystė vėl bus ir jausis didi. Kad britams nebeaiškins ES biurokratai Briuselyje, kad Britanija nebebus tik viena iš 28 padrikos konfederacijos narių.
„Britanija – išskirtinė“, – išstojimo entuziastai tikino rinkėjus, kurių trapi dauguma, kaip paaiškėjo, reagavo atitinkamai.
Pastarieji dveji metai atskleidė, kad iš tiesų yra kitaip. Kad pirmą kartą šiuolaikinėje istorijoje Britanija yra maža.
Į XX a. įskriejusi kaip imperija, Jungtinė Karalystė antrąją šimtmečio pusę prarado beveik visas savo kolonijas, o kartu – ir šalies ekonominę bei karinę galią.
Tiesa, problemų nebuvo. Juk Jungtinė Karalystė – nuolatinė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė ir branduolinė galia – turėjo galingą sąjungininkę Ameriką.
Bet ne tik tai. Dar svarbiau, kad kaip tik baigiantis dekolonizacijai Jungtinė Karalystė įstojo į vis galingesnę Europos Sąjungą.
Britanija į Bendriją įstojo 1973-iaisiais – septyneri metai po to, kai susivyniojo paskutinę savo vėliavą Afrikos žemyne. Dar po daugiau nei dešimtmečio su Kinija buvo susitarta dėl Honkongo perdavimo.
Į XX a. įskriejusi kaip imperija, Jungtinė Karalystė antrąją šimtmečio pusę prarado beveik visas savo kolonijas, o kartu – ir šalies ekonominę bei karinę galią.
Imperialistinė Britanijos istorija ir 45 šalies narystės ES metai slepia atsakymą į klausimą, kodėl Londonui taip sunku vykdyti nepriklausomą, vidutinio dydžio vidutinei galiai deramą diplomatiją.
„Jungtinė Karalystė, pripratusi dalinti nurodymus kolonijoms ir rodyti įtaką ES viduje, paprasčiausiai nebežino, kaip žaisti derybinį žaidimą su kur kas didesne partnere.
Galbūt dėl to daugelis žmonių Britanijoje nieko nenutuokia apie ES. Šalies politikai ir žurnalistai tiesiog nepratę atsižvelgti į kitokias kitų nuomones“, – pastebi R.Heathas.
Valstybė – unikaliai abejinga
Pats žurnalistas nesistebi. Šis australas anksčiau dirbo patarėju būtent Jungtinės Karalystės vyriausybėje, taip pat – Briuselyje, ir dabar daug rašo apie „Brexit“ bei britiškus tapatybės kompleksus.
„Nors daug britų labai emocingai kalba apie ES, jie retai gerai išmano, kaip veikia Bendrija. Kiekvieną kartą, kai kalbu apie Europą, jaučiuosi kaip vaikų darželio auklėtojas“, – atskleidė R.Heathas.
Jo teigimu, dėl nesupratimo, ką gali ir ko negali ES, dabar madinga kaltinti neatsakingą britų žiniasklaidą. Trolių fabrikai ir botai niekam dar nė nesisapnavo, kai jau darbavosi „The Sun“ redaktoriai.
Bet kaip tuomet vertinti milijonus žmonių, kurie prarijo tas nesąmones, ir bestuburius politikus, taip ir neišdrįsusius pataisyti melų?
„Mes kaltiname graikus dėl nesugebėjimo susitvarkyti su ekonomika ir išsirinkti valstybę vis į skolas paskandinančias vyriausybes. Tad ir britai neverti atleidimo: jiems atėjo laikas suvokti, kaip jie apnuodijo debatus apie ES“, – mano R.Heathas.
Pasak jo, Britanija yra nuobodi būtent todėl, kad ji yra unikaliai abejinga ir neišmananti, unikaliai nesusigaudanti.
Nedėkinga vidutinės galios šalis
Geriausias to pavyzdys – premjerės Th.May bandymai vykdyti diplomatiją. Ji yra tinkama lyderė susitraukiančiai Britanijai – Th.May neturi aiškios ir nuoseklios vizijos, o pastaruoju metu, regis, nerangiai improvizuoja.
Susitarti dėl „Brexit“ siekianti premjerė dažnai laksto po Europą, o tai parodo, kad Londonas derybas pralaimėjo jų dar nepradėjęs. Th.May atvyksta su fanfaromis, bet visada stumiama vidaus politikos veiksnių – kažin ar jai rūpi rasti reikšmingą kompromisą su kita puse.
Tuo tarpu ES derybininkai tyliai apvažiavo absoliučiai visas Bendrijos šalių sostines, taip suburdami vieningą frontą. Vyriausiasis derybininkas Michelis Barnier iš mašinos kiekvieną kartą išlipdavo šypsodamasis.
„Politinės konvulsijos Londone yra kone piktybinio noro nesuprasti simptomai. Jungtinė Karalystė nežino, ko nori iš ES, ir nežino, ko pati nori iš Bendrijos išstodama“, – konstatuoja R.Heathas.
Ištisus dešimtmečius Britanija buvo viena audringiausių ES narių: Londonas vis išsireikalaudavo specialių nuolaidų dėl biudžeto, spjovė į eurą ir Šengeno sutartį.
Bet dabar britai kažkodėl nori tokių pat nuolaidų – jau dabar turimų! – jiems net pasitraukus iš Bendrijos: pavyzdžiui, laisvos prekybos. Londonas nori to paties, bet nebenori mokėti tiek, kiek moka ES narės.
R.Heathas: „Politinės konvulsijos Londone yra kone piktybinio noro nesuprasti simptomai. Jungtinė Karalystė nežino, ko nori iš ES, ir nežino, ko pati nori iš Bendrijos išstodama.“
„Tokie reikalavimai tiesiog yra nerealistiški – tai suprastų kiekvienas, nors šiek tiek žinantis, kaip veikia ES. Subalansuoti skirtingus interesus sunku net individualiose šalyse – daryti tą patį 27 valstybėse dar sunkiau.
Derybos užtrunka, ir kiekvienas netikėtas pokytis gali sugriauti ES nusistovėjusią pusiausvyrą. Tad Londonas geresnio susitarimo dėl „Brexit“ negaus – Briuselis paprasčiausiai negali pasiūlyti nieko geresnio“, – tvirtina R.Heathas.
Nepaisant to, britų politikai, vadovaujami dviejų buvusių „Brexit“ sekretorių, kurie nė nesivargindavo pasirodyti Briuselyje, kaip užsispyrę vaikai reikalauja, kad Europa nusileistų.
„Britanijai reikia pagaliau suprasti: tai, ką supervalstybė gali vadinti išskirtinumu, vidutinės galios šalį verčia atrodyti kaip nedėkingą“, – teigia R.Heathas.
