Lenkija yra viena artimiausių Ukrainos sąjungininkių, ji priėmė daugiausiai ukrainiečių pabėgėlių ir yra viena pagrindinių Ukrainos interesų lobisčių tarptautinėje arenoje, rašoma „Radio Svoboda“ interneto svetainėje publikuojamame straipsnyje.
O Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, valdantis nuo 2010 metų (ir prieš tai 1998–2002 metais), kvestionuoja patį Ukrainos egzistavimą, vadindamas ją žlugusia valstybe.
Vengrija ne kartą priešinosi Europos Sąjungos (ES) sankcijoms Rusijai ir blokavo karinės pagalbos teikimą Ukrainai.
Tačiau Budapeštas yra pasirengęs daryti nuolaidas šiais klausimais, mainais reikalaudamas tam tikrų žingsnių iš Briuselio.
-
Rusijos antausis jai bandžiusiai pataikauti ES valstybei – įtraukė į nedraugiškų sąrašą
-
V.Orbanas vėl nustebino savo pareiškimais apie Ukrainą, bet jo šalis slapta elgiasi priešingai?
-
Vengrijos premjeras žodžių kišenėje neieško: Ukraina nelaimės karo prieš Rusiją
-
Generolas pasvarstė apie pokyčius, o Rusija jau žada ginti Baltarusiją nuo perversmo
-
„Fašistinės Estijos ambasadore“ Rusijoje vadinta politikė: dabar jie tą patį daro su Ukraina
-
Rusijos įtaką tirsianti komisija suskaldė Lenkiją: prieš Kremlių ar prieš D.Tuską?
-
R.Stefančukas: NATO investicija į Ukrainos pergalę nebus sėkminga be kvietimo jungtis
Trianono kompleksas ir simpatijos Maskvai
Viena priežasčių, kodėl Vengrija nepalaiko Kyjivo šiame kare, Budapešto teigimu, nesąžiningas elgesys su vengrų mažuma vakariniuose Ukrainos regionuose.
Įvairiais skaičiavimais, ten gyvena nuo 120 iki 150 tūkst. etninių vengrų.
Tai – žmonės, kurie liko Užkarpatėje po 1920 metų, t. y. Trianono sutarties, dėl kurios Pirmajame pasauliniame kare pralaimėjusi Vengrija neteko dalies savo teritorijų, pasirašymo.
Vėliau, Antrojo pasaulinio karo metu, dalį šių žemių ji susigrąžino – pirmiausia dėl sąjungos su nacistine Vokietija, rašoma „Radio Svoboda“ interneto svetainėje skelbiamame straipsnyje.
Tačiau 1947 metais Budapeštas jų vėl neteko: „Trianono sienos“ su labai mažomis korekcijomis buvo atkurtos ir Vengrija jose gyvena iki šiol.
Šalis skiria lėšų vengrų bendruomenės plėtrai Užkarpatėje, ypatingą dėmesį kreipdama švietimo sričiai.
Tačiau tuo pat metu Budapeštas vis labiau bando daryti įtaką politinei situacijai regione.
Vengrijos valdžia ne kartą kėlė klausimą dėl galimybės šios tautinės mažumos atstovams, gyvenantiems Užkarpatėje, gauti Vengrijos pilietybę.
Pasak „Radio Svoboda“, šalis sukritikavo įstatymą, pagal kurį pagrindinė mokymo kalba švietimo įstaigose yra ukrainiečių, taip pat įstatymą dėl ukrainiečių kalbos vartojimo viešojoje erdvėje.
Reikalaudama pataisų Ukrainos teisės aktuose, Vengrija blokavo kaimyninės šalies integraciją į ES ir NATO.
Visa tai lėmė, kad ilgus metus Vengrijos žmonės klausėsi tik kritikos Ukrainai.
Provyriausybinė žiniasklaida, kurios Vengrijoje dauguma, pavadino Ukrainą korumpuota šalimi, kuri niekada negalės tapti ES dalimi ir neturėtų prisijungti prie NATO.
2022 metų kovą Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas davė interviu šalies interneto svetainei Mandiner.hu.
Lenkijoje atgarsio sulaukusiame interviu politikas teigė, kad „lenkai nori Vakarų pasaulio sienas perkelti iki rusų pasaulio sienos. Jei tai bus pasiekta, jie jausis saugūs, o NATO, įskaitant Lenkiją, galės dislokuoti pakankamai pajėgų rytiniame flange. Būtent dėl to jie aktyviai remia Ukrainos narystę NATO.
Bet vengrų taktinio mąstymo esmė ta, kad teritorija tarp Rusijos ir Vengrijos turėtų būti pakankamo pločio ir gylio. Šiandien ši teritorija vadinama Ukraina.“
Šių metų balandį V.Orbanas pakartojo, kad Ukraina yra „finansiškai neegzistuojanti šalis“.
Antiukrainietiškos Vengrijos premjero nuotaikos neatsiejamos nuo jo prorusiškų pažiūrų.
V.Orbanas ir Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Szijjártó tapo pagrindiniais „velnio advokatais“ ES.
„Radio Svoboda“ primena, kad 2021 metų pabaigoje P.Szijjártó gavo Rusijos draugystės ordiną „Už didelį indėlį plėtojant Rusijos ir Vengrijos santykius“.
Vengrija, skirtingai nei Lenkija, nėra pasiruošusi taip greitai atsisakyti rusiškų angliavandenilių.
Budapeštas taip pat kritikavo Varšuvą dėl Rusijos anglies importo embargo įvedimo dar prieš tai, kai ES įvedė atitinkamas sankcijas.
Partnerių diversifikacija
Diametraliai skirtingi Vengrijos ir Lenkijos požiūriai į Rusijos karą prieš Ukrainą negalėjo nepaveikti abiejų šalių santykių.
Lenkijos valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis, laikomas pagrindine Lenkijos politinės scenos figūra, į klausimą apie santykius su Vengrija atsakė:
„Pokyčiai būtų tikslingi su sąlyga, jei pasikeis V.Orbanas“, ir tai yra sąlyga tolesniam Lenkijos ir Vengrijos bendradarbiavimui.
„Mes negalime bendradarbiauti kaip anksčiau, jei jis ir toliau taip elgsis“, – sakė J.Kaczynskis.
Kaip rašo „Radio Svoboda“, Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis buvo ne toks kritiškas:
„Su Vengrija turime daug ryšių. Vengrija kartu su Čekija ir Slovakija yra viena artimiausių mūsų sąjungininkių Europos Sąjungoje.
Mūsų draugai vengrai puikiai supranta, kaip vykdoma politika Briuselyje. Mes kartu su visa Višegrado grupe galime efektyviau įgyvendinti savo politiką.“
Nepaisant tokių atsargių Lenkijos premjero pareiškimų, Vidurio Europos instituto darbuotojas, „Dziennik Gazeta Prawna“ apžvalgininkas, Vengrijos specialistas Dominikas Héjjus komentare „Radio Svoboda“ pabrėžė, kad šiuo metu lenkų ir vengrų santykiai politiniu lygmeniu įšaldyti:
„Įrodymas – nevyksta susitikimai premjerų, prezidentų, užsienio reikalų ministerijų vadovų lygiu. Politikai vis dar susitinka per jungtinius Bukarešto devyneto viršūnių susitikimus, tačiau asmeninių susitikimų nėra. Anksčiau buvo daug ministrų pirmininkų M.Morawieckio ir V.Orbano konsultacijų. Dabar jų iš viso nėra. Taip pat prieš Europos viršūnių susitikimus nevyksta jokie koordinaciniai susitikimai. Vengrijai tai turėjo būti traumuojanti patirtis.
Tai sunku priimti. Tarp šalių kilo konfliktas aksiologiniu lygmeniu. Kalbama apie vieningumą – reikia remti Ukrainą ir silpninti santykius su Rusija. Pagrindinėje Lenkijos užsienio reikalų ministro kalboje buvo aišku, kad Varšuva ir Budapeštas skirtingai vertina karo eigą bei jo pabaigos perspektyvas. Atsidūrėme priešingose barikadų pusėse.“
Lenkijos ir Vengrijos aljansas silpsta, tačiau tuo pat metu Varšuva pasitelkia kitų sąjungininkų paramą, nurodoma straipsnyje „Radio Svoboda“ interneto svetainėje.
„Manau, kad tai galima pavadinti partnerių diversifikacija, – sakė D.Héjjus. – Svarbu, kad neapsiribotume tik Vidurio Europos regionu. Lenkija stiprina ryšius su Baltijos šalimis, tačiau vyko ir vizitai į Skandinavijos šalis, kurie anksčiau nebuvo dažni. Bendradarbiavimas atgaivintas ir Veimaro trikampio (regioninės grupės, kuriai priklauso Lenkija, Vokietija ir Prancūzija) rėmuose.
Svarbu, kad Lenkija nesusikoncentruotų tik į vieną temą, vykdytų užsienio politiką tiek prezidentiniu, tiek parlamentiniu lygmenimis. Tai, kad Lenkija yra skirtingose sąjungose ir nėra pasmerkta kažkam vienam, yra gera žinia.“
Šantažuoja Briuselį
Jei požiūris į Ukrainą ir Rusiją skiria Lenkiją ir Vengriją, tai abiejų šalių dešiniųjų vyriausybių santykiai su Briuseliu įtempti, pastebima „Radio Svoboda“ publikacijoje.
Nei Lenkija, nei Vengrija kol kas negavo lėšų iš europinio Atgaivinimo fondo. Abiem atvejais kliuviniu tapo teismų reformos, kurios, Briuselio teigimu, šalyse neatitinka teisinės valstybės principų.
Atgaivinimo fondas yra mechanizmas, skirtas išmokėti lėšas ES valstybėms narėms, kurių ekonomika nukentėjo nuo koronaviruso pandemijos.
Dauguma Europos valstybių jau gavo žadėtas lėšas.
Šie pinigai dabar praverstų, nes tiek Lenkijoje, tiek Vengrijoje ekonominė situacija yra nepalanki.
Infliacija Lenkijoje balandį siekė 14,7 proc., o Vengrijoje buvo rekordinė Europoje – 24 proc.
Kalbėdamas apie kiekvienos šalies santykius su Briuseliu, D.Héjjus pažymėjo, kad prasidėjus plataus masto karui tarp Rusijos ir Ukrainos, Lenkija bei Vengrija nusprendė laikytis skirtingų strategijų:
„Sustiprėjo Lenkijos padėtis ES. Lenkija tapo viena iš lyderių teikiant pagalbą Ukrainai. Nors ne viskas priklausė nuo Lenkijos, tačiau ji sugebėjo įtikinti kitas ES valstybes sugriežtinti sankcijas arba, kaip buvo su tankais, įtikinti Vokietiją ir Prancūziją laikytis jos pozicijos. Briuselio požiūris į Lenkiją ir Vengriją pradėjo skirtis, tai matyti pagarbos teisinės valstybės principams klausimu.
Man atrodo, kad Briuselis suteikė Lenkijai daugiau veiksmų laisvės nei Vengrijai. Dėl įvairių priežasčių Lenkijai nebuvo taikomas sąlygų mechanizmas (jis numato atsisakymą finansuoti ES valstybes nares, jei bus nustatyta, kad „teisinės valstybės principų pažeidimai šalyje turi įtakos arba, esant didelei rizikai, gali turėti įtakos tinkamai valdyti ES biudžeto lėšas“), kuri buvo taikoma Vengrijai.
Briuselis blokavo lėšų skyrimą Budapeštui pagal Atsigavimo planą ir Sanglaudos fondą – tai nemažos sumos. O Vengrija savo klausimus sprendžia kitaip – imasi šantažuoti visas ES institucijas. Pavyzdžiui, reikalauja išimties sau sankcijų, kurias ES pritaikė Rusijos Federacijai, visų pirma naftai ir dujoms, klausimu. Vengrija sugeba pasiekti savo mainais už tai, kad atsisako ketinimų apskritai blokuoti sankcijas.“
„Radio Svoboda“ rašo, kad, nepaisant politinio susiskaldymo, pagal apklausą, kurią „Instytut Publicus“ užsakė atlikti Vengrijos laikraštis „Nepszava“, pagal vengrų simpatijas, lenkai yra trečia tauta – jiems simpatizuoja 81 proc. apklaustųjų.
Šioje vengrų apklausoje juos aplenkė tik italai (84 proc.) ir austrai (82 proc.).
Rusai, kaip pažymėjo vengrų leidinys, yra mažiausiai populiarūs: tik 44 proc. respondentų pripažino simpatiją šiai tautai.
Akivaizdu, kad vengrai neketina tapti „kardo ir stikliuko broliais“ su rusais, o tai prieštarauja prokremliškai jų premjero politikai.
